Kitas numeris išeis rugsėjo 1 dieną. Gerų jums ir mums atostogų

Deimantė Daugintytė. Iš pogrindžio į sąmoningumą

Antanas Šileika (I. Gelūno nuotr.)
Antanas Šileika (I. Gelūno nuotr.)
Antanas Šileika – lietuvių kilmės autorius, gimęs ir gyvenantis Kanadoje. Nors angliškai rašančio A. Šileikos knyga „Bronzinė moteris“ („Woman in bronze“ 2004 m., lietuvių kalba – 2009 m.) buvo išversta į lietuvių kalbą, bet tik šiais metais rašytojui skirta tiek dėmesio. Jo ketvirtoji knyga apie partizaninį judėjimą „Pogrindis“ pristatyta Vilniaus knygų mugėje. A. Šileika, atrodo, gana racionaliai vertina Lietuvą, nepoetizuoja jos istorijos. Autorius neslepia, kad buvo toks periodas, kai Lietuva jam buvo paskutinėje vietoje, bet dabar tai jau trečioji knyga, susijusi su tėvų žeme. Jo smalsumas, domėjimasis partizaniniu laikotarpiu ir apskritai šalies praeitimi žavi. Rašydamas apie anapus Atlanto esančią šalį, kurioje niekada negyveno, A. Šileika rodo sąmoningą norą būti šalia savo atminties. Vytautas Kavolis kalba apie sąmoningumo trajektorijas kaip kultūros, istorijos vaizdą, stebimą iš šalies, atsiradus laiko distancijai. Tokią paradigmą savo romanais brėžia šiuolaikiniai autoriai, atsigręžę į istorinę tiesą.

Pastaraisiais metais pasirodė nemažai grožinių knygų, kurių siužetinė linija remiasi Lietuvos, dažnai apskritai Rytų Europos, praeities šaltiniais. Didžiausias dėmesys sutelktas į praėjusio amžiaus įvykius: A. Šileikos, Sigito Parulskio romanai apie Antrojo pasaulinio karo įvykius – pasipriešinimo judėjimą, holokaustą. Nemažai diskusijų dėl autentiškumo sukėlęs lietuvių išeivės Rūtos Šepetys romanas apie tremtį „Tarp pilkų debesų“ pasirodė prieš kelis metus. Vokietijoje gyvenančios lietuvių autorės Juttos Noak romanas „Petitio“ – apie sovietmečio Lietuvoje bręstančią merginą, kurios motina vokietė „išdavė“ šalį susidėjusi su rusų tautybės vyriškiu. Šioje knygoje plėtojama lengvabūdiškos paauglės maišto cenzūruotoje visuomenėje tema, aktuali emigracijos patirtis – kaip oresnio, pilnaverčio gyvenimo ieškojimas. Alvydo Šlepiko romanas „Mano vardas Marytė“ įrašo menkai žinomą istorinę patirtį apie „vilko vaikus“. Praėjus pusę amžiaus po įvykių, galima į juos žvelgti su didesniu sąmoningumu, objektyviau vertinti.
Minėtose knygose išvengiama istorijos poetizavimo ar perdėto sentimentalumo, čia veikia siužetas, paremtas buvusia tikrove. Tačiau nesistengiama ir demonizuoti vienos ar kitos pusės, išsyk nurodyti „teigiamus“ ir „neigiamus“ personažus. A. Šileikos „Pogrindyje“ kuriama partizaninio pasipriešinimo istorija, kurioje netrūksta nei veikėjų blaškymosi, vidinių virsmų, nei skaitymo intrigos. Pirmiausia pats autoriaus pasiryžimas rašyti tokia tematika anglakalbiams skaitytojams stebina ir, kaip jis pats teigia, knygą recenzuojantys pradeda atsidusimu: „Mes to nežinojome...“. Romane pasakojama jaunų žmonių kova lietuvių skaitytojų nenustebins. Tema ir istorinės aplinkybės daugiau negu žinomos. Romane centre – 23-ejų metų Lukas, ateitininkas, studijavęs humanitarinius mokslus, norėjęs tapti mokytoju. Tačiau studentišką nerūpestingumą jam tenka pamiršti, kai apsisprendžia prisidėti prie partizanų. Taip pat ir jo broliui Vincentui, kuris irgi atsisako savo siekių – pasitraukia iš kunigų seminarijos ir įsijungia į pasipriešinimo judėjimą. Knygoje labai svarbi veikėjų vidinė sumaištis, perauganti į dramą, psichologinį išbandymą, kurio centre – artimųjų netektis. Pasakojimo intrigą stiprina užsimezgusi meilės istorija – Lukas įsimyli ryšininkę Eleną, vieno partizano seserį. Jausminis pradas vėlgi konkuruoja su pareiga – būti ištikimu savo šaliai ar atsiduoti meilei. Būdamas nuolatinių pasirinkimų (mokslai ar partizanavimas, partizanavimas ar meilė, emigracija ar patriotizmas) sūkuryje Lukas pernelyg nesileidžia į egzistencinius svarstymus, nors jo paveikslas, kaip ir kitų ryškesnių veikėjų, psichologiškai yra raiškiai niuansuotas. Lukas nuolatos turi išmintingai apsispręsti ir suvaldyti savo blaškymąsi. Tai vertybių ir principų žmogus, vis dėlto gebantis atrasti savyje jėgų ir atlikti tai, kas būtina, ir tai, ko geidžia.
Vienas lemtingesnių romano įvykių – Luko ir Elenos tuoktuvės, bet ir šį apsisprendimą lydi dvejonės. Troškimas būti kartu ir atsakomybė, surišanti juos, bet galinti ir sunaikinti – tai dvi ugnys, tarp kurių blaškosi jaunuoliai. Šįkart nugali emocijos ir jie vieną naktį slapta sutuokiami. Veikėjų poros suartėjimą
paskatina tragiški įvykiai - jų broliai žūva. Emocinis, fizinis artumas numalšina atvirą psichologinę traumą. Nuolatinė kova už būvį, nežinomybė neleidžia romano personažams atsikvėpti, taip sustiprinama intriga, detektyvinė įtampa. Išties romane skaitytojui spendžiama nemažai spąstų, nutylint tikrąją įvykių baigtį, klaidinant vieno ar kito veikėjo atžvilgiu. Tačiau kruvini susidūrimai nepalieka abejonių – pasakotojo kalba tais atvejais ypač gyva ir paveiki.

Antano Šileikos romanas „Pogrindis“
Antano Šileikos romanas „Pogrindis“
A. Šileika, rašydamas šį romaną skaitė partizanų biografijas, atsiminimus. Luko prototipas yra Juozas Lukša-Daumantas. Tačiau kaip pats autorius rašo padėkos žodyje – tai ne Daumanto gyvenimo pasakojimas, nors daugiausia remtasi jo užrašais. Grožiniame tekste išlaikyta autentiška įvykių raida, nemažai dėmesio skiriama nušviesti istorinį kontekstą, aiškinti, plėtoti prasmės aspektus, svarbius partizaninio pasipriešinimo laikotarpiui. Knygoje gausu detalių, nurodančių buvusias realijas: užsimenama apie bunkeriuose klausomą radiją, aikštėse niekinamus kūnus, infiltruotus asmenis, dokumentų klastotojus. Labai aiškiai juntama emocija, kokia persekioja skaitant partizanų gyvenimo detales – nežinomybė, netikrumas.
Itin charizmatiškas, turintis puikų humoro jausmą A. Šileika rašydamas šį romaną tik retkarčiais leidžia veikėjams pajuokauti, atitolti nuo kasdienės įtampos. Teigęs, kad partizanų biografijos – tikras charakterių lobynas, autorius iš tiesų neblogai pasinaudoja liudijimais, stengdamasis personalizuoti kiekvieną veikiantįjį. Šis romanas svarbus ne tik kaip lietuvių kilmės autoriaus grožinis tekstas apie tolimos ir kartu artimos šalies istoriją, ši knyga teigia apie labai jautriai suvoktą šalies situaciją, kurios tikrumas nefalsifikuojamas. Nesmerkiami nei okupantai, nei partizanai, bet nubrėžiama vertybių skalė, įgalinanti prasmingai žvelgti į buvusį laiką. A. Šileika teigia nejaučiantis nostalgijos Lietuvai, kadangi čia niekada negyveno, bet jam aktuali giluminė šalies mitologija, „dingusio pasaulio“ mitas. Autoriaus jaunystės laiku Lietuva neegzistavo žemėlapyje, bet liko tėvų atminty. Būtent jų pasakojimai ir užkirto galimybę atsiverti prarajai, liko antrinis santykis, kuris nuolat atnaujinamas ir artinamas.
Ryškėja tendencija, kad autoriai vis dažniau atsigręžia į netolimą šalies praeitį, taip naujai perskaitydami tarsi sustingusius įvykius. Tamsieji etapai nebėra aplenkiami, o tampa romano pagrindu. Realistinio pobūdžio pasakojimas su natūraliai plėtojama įtampa neleidžia užmiršti praeities, kuri nutiesė tiltą į dabarties laiką, sprendimus, nulėmusius šiandienes situacijas.

Komentarai  

 
#4 D.P. 2013-04-07 19:37
išraiškingai parašyta, ši autorė išties gabi...
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+2 -2 #3 Statistas 2013-03-08 21:25
Iš tiesų mokyklinis lygis...
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+1 -1 #2 jap 2013-03-08 11:47
superinis straipsnis, ten užsimaniau perskaityti šią knygą ;)
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+1 -2 #1 ešeras 2013-02-28 12:42
Kas čia per straipsnis? Stropios mokyklinukės atlikti namų darbai - kontekstinių knygų paieškojimas ir aprašomo romano siužeto atpasakojimas. Ir ne gėda tokius straipsnius publikuoti...
Cituoti | Siūlau šalinti
 

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai