Vizualieji menai

Praėjus bemaž 15 metų, prisimenu susitikimą su filmininku Jonu Meku. Tuomet, ką tik baigusi meno studijas, pradėjau kurti fotografijų ciklą „Lietuvos kultūros veikėjų portretai“. Pasirinktus herojus įamžinau fotografuodama jų batus. Smalsumo dėlei, o veikiau atminties labirinte bandydama rasti autentiškas detales, žvilgtelėjau į debesį, kuriame kabo tuomet į Vilnių iš Niujorko draugams rašyti laiškai. „Po to, kai pakalbėjom telefonu, nuvažiavau su...


2018-ieji Prancūzijai buvo neramūs. Nepasitenkinimu dėl padidintų degalų kainų prasidėję „geltonųjų liemenių“ piketai išsiplėtė iki masinių protestų prieš Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono valdžią. Revoliucinga tauta ir, rodos, per daug nereikėtų stebėtis, tačiau jau trečią mėnesį iš eilės dūžtančios prabangių parduotuvių vitrinos Eliziejaus laukuose, degantys automobiliai, neramumų tramdymas jėga stebina ir pačius prancūzus. Vieni gina protestuotujus, ki...


Neretai galvojant, kalbant apie menininkus ar stebint jų kūrybos rezultatus vis kyla poreikis sukurti jiems pravardžių. Ne todėl, kad norėtųsi įžeisti, ginkdie, ne, bet pačiam sau palengvinant meno absorbavimą. Štai pagalvokime apie žodį piligrimas (lot. peregrinus – svetys, užsienietis). Anot žodynų, tai asmuo, išsiruošęs į piligriminę kelionę, nes nori aplankyti kokią nors šventą vietą. Neretai jo kelionės tikslu gali tapti siekis gauti nuodėmių atleidimą ar į...


Įprasta laikyti Antaną Sutkų sovietmečio Lietuvos metraštininku humanistu, peržengusiu oficialiai pripažintus fotografinio atvaizdo šablonus. Pasak parodos KOSMOS, 2018 m. lapkričio 9 d.–2019 m. sausio 20 d. veikusios Nacionalinėje dailės galerijoje, kuratorių Thomo Schirmböcko, Jeano-Marco Lacabe’o ir Gintaro Česonio, A. Sutkaus fotografijos „atspindi žmones, šalį, liūdesį ir džiugesį, dangų ir vandenį, vienatvę, senatvę, džiaugsmą ir žaidimą“. ...


Berlyno šiuolaikinio meno galerijoje (Berlinische galerie) nuo lapkričio eksponuojama didžiulė paroda skambiu „Laisvės“ pavadinimu, skirta „Lapkričio grupės“ („Novembergruppe“) šimtmečiui (veiks iki kovo 11 d.). Gana ilgai (1918–1932) gyvavęs judėjimas traukė įvairių sričių avangardo menininkus, o norintieji jame dalyvauti nebūtinai turėjo formaliai priklausyti grupei, užteko žodinio pritarimo. Rusijos revoliucija, pasibaigęs Pirmasis pasau...


„Dokumentas – tai materialioje laikmenoje tam tikra ženklų sistema užfiksuota informacija, kuri gali būti perduodama erdvėje ir laike. Svarbiausia – jo reikšmė ir paskirtis“, – rašoma tapybos parodos anotacijoje. Šis tekstas, nugulęs žurnalo puslapiuose, taip pat tapo vienu dokumentų sausio 3–23 d. Vilniaus rotušėje vykusiai grupinei parodai „Dokumentas“ (kuratoriai Linas Liandzbergis ir Meda Norbutaitė). Remiantis tokiu...


Kazimieras Brazdžiūnas veikiausiai bus girdėtas visiems, bent kiek besidomintiems jaunosios kartos tapyba: aktyvus grupinių parodų dalyvis ir kuratorius, vienas jaunųjų tapybos bei kritikos platformos „Kontr-argumentas“ iniciatorių. Pernai pavasarį jo personalinė paroda „Y“ veikė Pamėnkalnio galerijoje ir buvo viena ryškesnių tapybos parodų. Sausio 11 d. atidaryta dar viena jo paroda, „Išklotinė“ (veikė iki sausio 25 d.), vietoje, kurią vis drąsi...


Kiek anksčiau šiemet į žurnalistų pašto dėžutes atėjo paslaptingas pranešimas spaudai – juodame ir baltame, kompiuterinių arcade žaidimų užsklandos „žaidimas baigtas“ stilistiką imituojančiame fone rečitatyvu paskelbta: KŪRYBINGUMAS NĖRA TIK ŽMONĖMS. Autoriai – trijulė iš Prancūzijos, pasivadinusi „Obvious“, – pareiškė, jog dirbtiniam intelektui (DI) pagaliau pavyko sukurti meno kūrinį. Tai buvo pirmasis reklaminis &sca...


Oskaro Koršunovo „Išvarymas“ keliauja per didžiąsias Lietuvos sporto arenas ir dėl masinės publikos meilės puikiausiai rungiasi su V. Meladzės ar G. Lepso koncertais, gyvenimo mokytojų ar ateities pranašų konferencijomis. Įvaldęs pramogų industrijos sėkmės metodiką, masinės auditorijos subūrimo ir valdymo principus šis teatras supanašėja su arenose dvasingumą propaguojančiais pasaulinių verslo lyderių šou. Teatras kapitalizuojasi, verslas tea...


„Prancūzų romanisto ir eseisto Martino Page’o pavardė man žinoma nuo vaikystės, jo knygų buvo tėvų bibliotekoje. Prancūziškai gerai nemokėjau, kad galėčiau romanus skaityti originalo kalba, tačiau jų pavadinimus įstengiau suprasti, jie man atrodė patrauklūs – žaismingi, ironiški, atveriantys duris į kažkokį keistą pasaulį, pavyzdžiui: „Paryžiaus pradanginimas ir jo atgimimas Afrikoje“ („La disparition de Paris et sa renaissance en Afrique“)...


Draugai