Agnė Mackevičiūtė. Į katedrą su Peteriu Marlow

Manęs, sovietmečio ir Lietuvos nepriklausomybės vaiko, po bažnyčias niekada nevedžiojo. Kartą, kokių penkerių, lupdama bulves išdrįsau paklausti mamos, ar Dievas yra. „Nežinau“, – nuoširdžiai sutrikusi tarė ji ir išgąsdino labiau nei kadaise visą Europą sukrėtęs Friedrichas Nietzsche. Daugiau apie tai nešnekėjome. Jau žinojau, kad gyvenime daug ką galima daryti slapta. Todėl rytais, dar visiems knarkiant, medituodavau kalnus tėvo (tuometinio vestuvių fotografo) nuotraukų. Geriausiai, aišku, atrodydavo muzikantai, botanikos sode, ant žolės, išguldytos jaunosios ir bažnyčios.
Dar kartą tėvus sugluminau ketvirtoje klasėje, vieną penktadienį paskelbdama, kad sekmadienį su klase einu pirmosios Komunijos, jau viską išmokau (gal Dievo norėjau paieškoti tenai). „Gerai, bet tada dar reikia spėti tave pakrikštyti.“ Šeštadienį per pietus, tuščioje ir kvepiančioje Vytauto bažnyčioje mano krikštatėviu tapo a. a. Ričardas Mikutavičius, kurio daugiau asmeniškai nemačiau niekada. Komuniją sekmadienio rytą gavau niekuo neypatingoje bažnyčioje Vilijampolės rajone. Tiesą sakant, šiek tiek nusivyliau. Žmonių buvo per daug, iš šlapių delnų išslydo škaplierius, grėsė procedūros nepatirti iš viso. Mažai trūko, kad nardydama tarp kitų vaikų batų ir ieškodama prarasto turto, nesuplėšyčiau baltos mamos jaunystės suknelės.
Vėliau su būriu Lietuvą užplūdusių sektų atėjo paauglystė. Jau mokėjau laiku negrįžti namo, todėl ketvirtadieniais eidavau klausytis filosofinių brolių pranciškonų diskusijų, sekmadieniais valgydavau „Hare Krišna“ šventykloje, keletą antradienių apsilankiau „Victory“ bažnyčioje (kol nepradėjo įnirtingai verbuoti). Iš Kauno atsikrausčius į palyginti nedraugišką Vilnių, Gedimino prospekte su manimi sveikindavosi tik tyrą meilę išpažįstantys jaunuoliai, o į seminarus kviesdavo seksualūs „Deimantinio kelio budizmo“ praktikuotojai.
Kaip mama „nežinau“, kodėl niekur neužkibau. Tikriausiai įsivaizduojamą tobulybę kas kartą užstodavo tose erdvėse tarpstančios aistros. Be to, visi minėti fakultatyvai vykdavo priplėkusiuose prieangiuose ar blankiose, nuomojamose patalpose, ne bažnyčiose. Galų gale Dievą atskyriau nuo pastatų, žmonių ir religijų. Su Šventąja dvasia labinuosi kelionėse, knygose, mene, vandeny...
Kad į bažnyčias ne tik neužsuku, bet jas visai pamiršau, supratau vieną dieną virtuvėje mosikuodamasi kompiuteriu –­­ tetai per Skype’ą rodžiau apylinkes ir negalėjau atsakyti, kodėl nesu iš arčiau apžiūrėjusi pro langą matomo bokštelio.

Mes

Glaistyti atvertą spragą nusprendžiau pilstydama vyną Peterio Marlow fotografijų knygos „Angliška katedra” („The English Cathedral“, London: Merrell, 2012) pristatyme. Užėję pasidairyti kunigai gėrė išimtinai raudoną vyną. Mintyse sprendžiau, kodėl ne vandenį. Atsakymai pernelyg vulgarūs – nesidalysiu.
Sūpuodami neveikiantį mikrofoną pokalbį pradėjo knygos rengėjai: fotografas Peteris Marlow ir vienas leidinio tekstų autorių – Martinas Barnesas. Martinas pastebėjo: knyga – vienas retų atvejų, kada bažnyčių fotografijos nėra tik iliustracijos architektūriniam stiliui nupasakoti. Jos – pagrindinės veikėjos, kviečiančios į meditatyvią erdvę. Peteris prisipažino, kad bažnyčias pamėgo jau devyniolikos (maždaug tokio amžiaus aš jas primiršau), užsiiminėjo kitais reikalais, sugrįžo į jas po keturiasdešimties metų. (Jei ne Peteris, galbūt nebūčiau grįžusi niekada).
Žinia, kad menininkas pabuvojo keturiasdešimt dviejose anglikonų katedrose, suviliojo kunigus klausinėti apie dieviškąsias patirtis. Koks Peterio santykis su Dievu? Gal užsimezgė? O gal įvyko stebuklų? Peteris nevyniojo į vatą: religingas nėra visai, jam tiesiog patinka bažnyčios. Be to, prisiminė kitus bažnyčių fotografus, parenkančius egzaltuotus pavadinimus, pvz.: „viso pasaulio liūdesys.“ Tuomet nuotraukos tik stengiasi prilygti tekstui. Peteris – tikras asketas. Jis nenorėjo fiksuoti jokių asmeninių santykių, jokio vidinio žemyno nuotaikų, tik pastatus. Todėl net negali teigti, kad nuotraukos pavadinimus turi. Turiny –­ miestų vardai, atsivertus puslapius – tų miestų katedros.
Į panages lendančių susitikimo klausimų skausmą palengvino vienas guvus vyrukas, pastebėjęs, kad nuotraukos turėjo būti daromos pasilypėjus bent pus­antro metro į viršų, todėl Peteris prie Šventosios Dvasios priartėjo vien šiuo veiksmu. Juokėmės. Tuomet kažkam atėjo į galvą paklausti, o kodėl jis ant numanomų kopėčių lipo. Atsakymas nusileido labai geras: taip gražiau atrodo. Sutinku. Jo nuotraukos – matematiškai tikslūs ornamentai, primena kaleidoskopus, fraktalus ir įmantrias arabeskas, nes –­ nei žmonių, nei dievų – atitinka visus musulmonų meno reikalavimus.
Tą vakarą namo parėjau su knyga, į mano gyvenimą grįžo bažnyčios. Žiūrėti į jas – naujausias (pamirštas/senas) ryto užsiėmimas.

Jis

Peter Marlow St Paul s from the series The English Cathedral 2011Įžanginiame knygos žodyje fotografas atskleidžia supratęs norįs bažnyčias fotografuoti neapšviestas, kada vienąsyk, vos prieš aušrą, įžengė Ročesterio katedron: „Kai atėjau, visos šviesos buvo išjungtos, o milžiniškame, tyliame pastate laikas atrodė sustojęs. Tarsi visa tai laukė manęs vieno. Šioje prieblandoje galėjai užčiuopti net orą. Tuomet supratau, kad būtent šitaip „atrasiu“ visas katedras. Nebuvo paprasta susitarti, kad lempas išjungtų, bet labai greitai suvokiau – tai būtina, pastatai atgyti galės tik drovioje ryto šviesoje. Lempas vėlei įjungus, prasidėdavo kasdieniai darbai, plūsdavo lankytojai ir moksleiviai. Magija pranykdavo vos paspaudus jungiklį.“
Ir, kaip dera kiekvienai pilnakraujei asmenybei, Peteris nepamiršta pajuokauti, dalijasi absurdiškais bažnytiniais nuotykiais. Keletą jų tiesiog privalau pacituoti:
„Jorko Minsteryje [...] konsteblis paro­dė medinėje spintelėje, už sakyklos, slypinčius jungiklius ir pusę šešių ryto mane paliko vieną. Tuomet tapau šviesos jungiklių ieškojimo tamsoje ekspertu. Česterio katedroje ant kryžiaus švietė lempelė, kurios nebuvo įmanoma išjungti: ji degė jau penkiolika metų, nes niekas nežinojo, kur yra jungiklis.  Aštuntą ryto valytojai, nepaisant mano prašymų, įjungė visas šviesas, todėl padariau tik vieną kadrą ir išėjau norėdamas daugiau. Ekseterio katedroje šeštą ryto [...] meldėsi žmogus. Laukiau keturias su puse valandų, kol jis išėjo. […] Kanteburyje prisiviriau košės įslinkęs be leidimo, nes, nenorėdamas kelti triukšmo, buvau be batų, tik su kojinėmis. Ripone, vos susiruošdavau fotografuoti, atvažiuodavo pilnas autobusas ispanų turistų. (Nuotrauką galiausiai padariau po pietų, kada jie išėjo valgyti). [...] Karlislyje niekaip neradau navos – ją 1649 m. nugriovė Oliveris Cromwellis. [...] Piterboro katedroje du vyrai šaudė balandžius.“

* * *

Planuoju nueiti į bažnyčią. 

Draugai