Likus valandai iki traukinio išvykimo į Vilnių skubiai, tikrai skubiai bėgau į Šiaulių „Laiptų" galeriją pažiūrėti ten eksponuojamos Šarūno Saukos trijų paveikslų parodos. O bėgau dar ir dėl ginčo su prozininku Andriumi Jakučiūnu, kuris įrodinėjo, kad mano paauglystėje dievintas autorius neturi jokios ironijos ir jo paveikslai pilni banaliausių literatūrinių klišių.
Viduramžių ar klasikos meistrai dėl įvairiausių priežasčių (net mažieji olandai savo natiurmortuose) paslėpdavo kūriniuose metaforų, simbolių, pasakojimų, kuriuos žinantis slaptą vaizdų kalbą gali perskaityti, rasdamas dar vieną paveikslo sluoksnį. Gal Š. Sauka ir neprikaišo į savo tapybą slaptų ženklų, bet kodėl tiesiog nepaskaičius, ką jis mums siūlo atvirai, tuo labiau kad šis autorius naudoja tarsi tam sukurtą ar iš klasikos meistrų atėjusią vizualinę raišką? Taigi, žiūrėjau į „Pragarą", „Žmogžudystę restorane" ir „Priimamąjį", bet ne grožėtis buvau nusiteikusi, o pasitikrinti, ar yra tos literatūrinės klišės, arba tiesiog panagrinėti šiuo aspektu eksponuojamus kūrinius.

„Žmogžudystė restorane", 1999–2000 m.

Veiksmas vyksta pievoje, pilnoje žydinčių gėlių.
Centre – akmeninis aukojimo stalas.
Ant jo guli surištas autorius.
Nuogos moterys, apsupusios jį didžiuliu būriu tarp gėlių puokščių, laižo, ryja jo kojas ir kitas kūno dalis, taip pat vaisius, vištas, žuvį, kiaušinienę ir kitus maisto produktus, gašliai iškišusios liežuvius. Matyti ant pievos nukritęs keptas paršiukas, žolėje ir aplink supančiuose augaluose – ananasai, kiniški kopūstai, išdoroti viščiukai-broileriai, kiti maisto produktai, kaip falocentristinis simbolis į viršų styrantys pusiau nulupti bananai.
Viena nuoga moteris laiko kirvį, kuriuo ką tik autoriui nukirto galvą.
Ši juodai-balta, tarsi iškirpta iš fotografijos, su šventojo nimbu.
Dvi moterys stovi nuošaliau, nedalyvauja ėdime ir yra su šventųjų nimbais.
Ant vienos kūno matyti kažkokie raudoni gumulai (gal širdys), kuriuos šalia stovintieji laiko rankose ir godžiai ryja.
Viršuje – nedidelė dangaus properša, niūri, debesuota, tarsi nakties.
Aukštai virš minios nuogų moterų guli pakilusi danguje ploščiuku apsirengusi būtybė, sudėjusi rankas lyg negyvėlis.
Dešiniajame paveikslo kampe žemai pievoje viską stebi laidotuvių kostiumu apsivilkęs autorius, kelnių klešnės tuščios, tarsi jis jau būtų be kojų.

* * *
Taigi vargšas autorius, negalėdamas pajudėti iš vietos, yra priverstas matyti, kaip aistros ir persirijimo apniktos nuogos moterys jį ėda, ryja širdis ir nukerta galvą, t. y. paaukoja. Tik kelios iš jų, neatsidavusios gašlybei, yra su šventųjų nimbais.
Suprantu, kad istoriją labai supaprastinu, viskas sudėtingiau ir pridengta taip dažnai su Š. Saukos vardu siejamos meistrystės. Galima tarti, kad nuogos moterys, apniktos baisių ydų, yra ne maskulinistinių autoriaus nuostatų iliustravimas, o jį kankinančių chimerų metafora, sakykime. Bandome skaityti kitą paveikslą.

„Priimamasis", 2008 m.

Paveikslas padalytas į dvi dalis.
Pirmoje – autorius mėlyname neapibrėžtame lietaus-vandens-upės fone.
Apsirengęs kruvinu mėsininko chalatu, vietomis virtusiu antrąja oda, bando įlipti į sovietmečio ar tiesiog vaikystės baleiką (metalinę vaikams maudyti vonelę) ir plaukti.
Upės pavadinimą galima lengvai nuspėti.
Priešingoje pusėje – jį lyg besivejančių nuogų moterų kūnai nupjautomis galvomis, galūnėmis, pjūvio vietos rodo medžiagą, iš kurios jie yra – pilka į akmenį panaši masė. Fone moterys neša nukryžiuoto Kristaus kūną.
Jis lyg iš juodai-baltos fotografijos.
Matomas net medinio kryžiaus fragmentas (spalvotas, kruvinas).
Ant žemės mėtosi kaulai, maisto likučiai.

* * *
Ta pati istorija – sakykime, chimeros, tačiau kažkodėl būtent moterys, nuogos moterys, akmeninės, gal net neseniai nukryžiavusios Kristų, nors galima traktuoti ir kitaip – nuėmusios jo kūną nuo kryžiaus, kas jų visiškai negatyvų traktavimą švelnina, išplečia prasmių lauką, vejasi autorių, o tas aiškiai prisidirbęs (kruvinas chalatas) bando, įsikibęs vaikystės, pabėgti į užmarštį.
Vaje, ir vėl tas žudomas, kenčiantis autorius! Ir dar su kruvinu kaltės jausmu, tapusiu antrąja oda!

„Pragaras", 1991–1992 m.

Visas peizažas, išskyrus belapius medžių strampus, ant kurių pakabinti kūnai, yra sudarytas iš kūnų, net uolienas galima laikyti kadaise buvusiomis gyvomis būtybėmis.
Pakarti, surištomis rankomis tabaluojantys žemyn galva, kitaip nukankinti žmonės, mutantai, turintys beveik nupeštos vištos galūnes, kiti nulupta oda gyvūnai-žmonės, kūnai-žarnos, kūnai-dešros, kūnai-akmenys, kūnai, sulindę į vienas kito burnas ar išeinamąsias angas.
Kūnai, kai tam tikros jo dalys virtusios maistu.
Besituštinantys...
Pilki, mėlyni, skirtingi savo spalva numirėliai, čia vėl – kūnai-pilki akmenys.
Kūnai-galvos nulupta oda.
Geltona upė, kurioje panirusios iki kaklo ar tik įbridusios viena eile keliauja geltonos žmogystos.
Kraujo upė, tampanti žmogaus organais.
Eilės, procesijos, nešinos vėliavomis, suklupusiųjų minios.
Laiveliu besiirianti būtybė, prie odos prisisegusi daugybę papuošalų. Vardas numanomas.
Viena ryški, bet mažytė centrinė būtybė, besikelianti iš kapo duobės iki raudonumo įkaitusios geležies kojomis.

* * *
Pragaro diskursas šiuolaikiniame kontekste – itin sudėtingas dėl temos platumo, ja piktnaudžiaujama net pigiuose fantastiniuose ar siaubo filmuose, o jei dar lyginti su viduramžių pragaro samprata, tikrai bent jau disertacijos prireiktų. Adaptuota katalikybei pagoniškoji mirties, požemių karalystė tapo bažnyčios valdymo įrankiu. Blogio ir bausmės, nuodėmės kategorijos dvidešimtajame amžiuje atrado naujas formas, represiniai totalitarizmo mechanizmai savaip jas modifikavo, tad mano vaikystės Š. Saukos paveikslai ir buvo to, sovietinės sistemos sukurto pragaro atspindžiai, tad menininkas imasi „Pragaro" ne itin rizikuodamas – panašūs vaizdai ir taip yra jo „specializacija". Tačiau einant laikui Ezopo kalba užmirštama, lieka tik kūriniai su savo specifine vaizdų kalba. Pradžioje pamaniau, kad labai jau viduramžiškai tiesmukas tas Š. Saukos pragaras, nenoriu sakyti – katalikiškai didaktiškas, nors Kristaus kūnas keliauja iš paveikslo į paveikslą kaip nuoroda į krikščionybę, o ir kitų katalikiškų simbolių menininko darbuose pakanka, tačiau grįžkime į „Pragarą", kuriame pagrindinė ašis – apsirijimo nuodėmė, pagrindinė ir beveik vienintelė, net gašlumo nuodėmė kažkur liko už kadro. Tikiuosi, kad šiuolaikiniam žmogui tai reikėtų suprasti kaip metaforą, kad blogis sutelktas mūsų vartojimo visuomenėje. Taip, socialinė kritika tada puikiai suprantama – supuvusi ta mūsų visuomenė, baisi kaip pragaras. Ir? Jokio „ir" nėra. Tiesiog vartotojų visuomenė yra blogis. Nejučia prisimenu, kad kadaise, kai laisvė dar tik šmėkščiojo, Š. Saukos darbuose mačiau tiek daug ironijos. Gal ji tiesiog kažkur pasimetė? Ar kalbėti apie mus supančios sistemos ydas buvo taip svarbu, kad viską matėme pro tam tikrą siaurą prizmę – gerai tai, kas nukreipta prieš sovietinę sistemą? Tad nusprendžiau „paskaityti" dar keletą mėgtų ir ypač užsifiksavusių atmintyje, paveikslų.

„Laiptai", 1989 m.

Mergaitė stovi apačioje, žiūri į aukštyn kylančius medinius laiptus, kuo aukščiau, tuo daugiau aplaistytus krauju, viršuje jų matyti mirusiojo pėdos. Šone stovi nuogų žmogystų minia, o pats autorius, jos iškeltas aukštyn, taip pat be drabužių ir su stigmomis ant rankų, tarsi praneša iškilmingą žinią ar sako kalbą.

* * *
Turint omenyje, kad laisvė buvo jau visai čia pat, šį vaizdą galima būtų traktuoti net kaip pranašišką – nekalta mergaitė vienintelė mato šio pasaulio baisumą, ji yra viltis, naujo atėjimas. Tačiau kilimo aukštyn per kitų kraują siužetas dabar tikrai atrodo itin banali klišė, gal ją kiek švelnina autoironija, save vaizduojant kaip kankinį ir pranašą, nors čia vėl būtų galima sakyti, kad paveikslas numatė ateitį – dabar autorius vadinamas genijumi, t. y. beveik pranašu. Vis tas pats stigmomis pažymėtas autorius...

„Dvigubas I", 1992 m.

Dvi nuogos, primenančios žmones, būtybės sueities metu. Apatinė kiek panašesnė į moterį, seksualiai išsirietusi atsiduoda viršutinei, visą nuogą kūną apsisagsčiusiai aukso papuošalais.

* * *
Parsiduoti dėl turtų ir todėl nužmogėti?
Tiesa, kai bandau prisiminti savo vaikystės butą Raudonosios armijos prospekte, bjaurioje chruščiovkėje su girtuokliais kaimynais, akyse iškyla Š. Saukos paveikslas. Lubomis ropojantis autorius ir Iljičiaus lemputė, maži keturiomis judantys žmogeliukai, apnikę menininką lyg tarakonai – Dostojevskis, Kafka... Tada lengvai galiu atgaminti net laiptinėje tvyrojusį keptų taukų dvoką. Taigi, kai kurie paveikslai tebeveikia ir dabar, gal todėl tuos žmogiukus-tarakonus panorėjo atgaivinti Evaldas Jansas?
Š. Sauka sako: „Kūryba – tai balansavimas ant paties bedugnės krašto – ties beskonybe, banalybe, vulgarybe, amoralumu, literatūriškumu, anekdotu, kiču ir t. t. Kaip gražiai ir įtikinamai tu balansuosi, kaip pavojingai būsi arti krašto ir kiek gili bus bedugnė, – tiek ir bus žiūrovui įdomu tave stebėti. Bet peržengsi ribą, ir tau galas – visi pamatys, kad jokios bedugnės išvis nėra. Kvailai ir kažkaip labai netragiškai atrodysi bebalansuojantis ant lygaus lauko."
Tad gal tikrai daugelyje, ypač vėlesnių darbų, ta bedugnė kažkur pasimetė? Liko tik noras pabaksnoti į ydas tuo viduramžišku didaktiniu tonu – geismas yra baisus velnio gundymas, moteris – blogio įsikūnijimas, turtai ir apsirijimas nuves į pragarą... O gal čia sovietinės ideologijos teiginiai – seksas, turtas yra buržuazinės visuomenės ydos? Atsidūrus tokiame lauke, kai dramatiškosios bedugnės seniausiai išnaudotos, visai natūralu, kad autoriui kyla noras sėsti į vaikystės metalinę vonelę ir mauti kuo toliau... nuo kūrybos, nuo visuomenės, nuo turto nuodėmės, betgi negali, nes vis geresni užsakymai įpareigoja. Tad belieka stebėti kiekviename darbe savo mirtį, paaukojimą to, kuris kadaise buvo menininkas.

Ironiška – pabandžius atsidaryti LRT laidoje „Kūrybos metas" skambėjusį Š. Saukos interviu, pradžioje rodoma Johno Walkerio reklama „Čia karaliauja skonis".

Šarūno Saukos „Priimamasis" – čia.