Aistė Kisarauskaitė. Lai eina, kas eina

Nuotrauka iš asmeninio archyvoUžutrakio dvaras šią vasarą pasitiko ne šiaip atsinaujinęs, bet akindamas naujais baldais, mojuodamas skulptūrų draperijomis, kviesdamas paro­domis. Nukirpus baltą kaspiną ant durų, vedančių į prabangiu dekoru šviečiančią salę, suplūdę lankytojai galėjo apžiūrėti kas dvejus metus čia eksponuojamą bend­rą Lietuvos juvelyrų parodą.
Vaikščiodama tarp vitrinų, kuriose išdėstyti parodos eksponatai, tikiuosi pamatyti žinomų ar naujų įdomių autorių kūrinių, o paprastoji moteriška tuštybė nerimsta, tikėdamasi ką nors ir įsigyti. Po parodos, žinoma.
Su džiaugsmu atradau Solveigos ir Alfredo Krivičių lėlyčių veidukus. Klasika, bet taip malonu juos vėl išvysti. Ar tai konceptuali juvelyrika, ar ta „nešiojamoji", neverta net svarstyti. Manau, kad abi. Konceptualios juvelyrikos keliu sukančių Lietuvoje tiek nedaug, humoro jausmą turinčių – taip pat reta, o šie darbai turi ne tik liūdnos ironijos sluoksnį. Ir juose stebimas idėjos daugiaplaniškumas – retas svečias lietuvių juvelyrikoje. Kabantys ant prabangaus židinio veidrodžio Indrės Diržienės popieriaus masės gėlių žiedai („Pus­antro metro begalybės", popieriaus masė, plienas, sidabras) jungia žiedo (popierinio ar tikro) trapumą ir juvelyrikos pretenziją kurti ilgaamžius daiktus, kaip ir pamerkti į gipsą, o vėliau perpjauti Justinos Zymonaitės gėlių žiedai. Spalvoto marmuro ar šlifuoto jaspio tekstūros efektas – ilgaamžiškumo metafora, kontrastuojanti su turiniu – gėlės žiedu, o jei dar dirbtinės gėlės... Pirmą kartą juvelyrikos parodoj dalyvaujanti Greta Grendaitė-Vosylienė nustebino, parodžiusi seriją žiedų, tarsi iliustruojančių nuoseklią metodišką žiedo gimimo eigą. Pradžioje – medžio forma, kurią gali pasidaryti dar neturėdamas reikiamos juvelyrikos gamybos įrangos, išdrožti kad ir sėdėdamas po medžiu, tada –­ žalvario liejinys, sidabro, galiausiai –­ papuošalas su jau išbaigtu piešiniu, istorija, kaip žiedas tampa dėvimu kūriniu. Eglė Čėjauskaitė-Gintalė atraminiu tašku pasirinko fotografiją, taip pat naudodama piešinį, mielais jautriais lazeriu graviruotais vaizdais ant sidabro savaip ją interpretuodama. Kaip gimnastė aukštai iškėlus koją dangaus fone, taip ir ši juvelyrika pretenduoja kilstelėti save kiek nuo žemės. Ir pavyksta.
Dairausi kitų, sugebančių šoktelėti virš kasdienių rūpesčių, ar čia, juvelyrų pasaulyje – virš užsakovų, tačiau ieškodama taip mėgstamos Aurelijos Šimkutės apvalainų žmogiukų, randu būtent užsakomuosius darbelius. Paprastučiai, nors ir elegantiški, dar sugrąžina jau pačioje parodos pradžioje apėmusį jausmą, kad daugelis eksponuoja tai, ką rado po ranka, o ši paroda įvyksta tik Kristinos Dulevičiūtės ir jai talkinusios kuratorės Vaidilutės Brazauskaitės didžiulių pastangų dėka. Specialaus pasiruošimo tokiam rimtam tik kas dvejus metus vykstančiam renginiui mažoka.
Iš šiuolaikinės autorinės juvelyrikos dažniausiai tikiuosi ir kokių netradicinių medžiagų ar ready made objektų panaudojimo, o gal tiesiog norisi tokioje paro­doje aptikti senų, gerai žinomų dalykų naujas interpretacijas.
Giedrės Gedaminskienės pakabukai­ pomanderiai (pranc. pomme d'ambre –­ ambros obuolys; tai kvepalų rutuliukas) –­ netikėtai smagios istorinių objektų replikos – verčia tiesiog jų norėti. NORIU! –­ šaukia mano paprasta moteriškoji pusė. „Gal pasitaikys proga nunuodyti savo uošvę, anytą, kaimyną?" – ironizuoja kritiškoji dalis. Na, gerai, čia jau mintys iš meksikietiškų serialų, tad geriau nuodus pakeisti sausais kvepalais, kaip ir darydavo nešiojusieji šiuos mielus burbuliukus-dėžutes, ir atsiduoti aistros vilionėms. Čia turėčiau prisipažinti ir savo meilę titano metalui – dauguma papuošalų, darytų su juo, man gražu. Tiesiog gražu, na ir ką? Nejaugi turėčiau apsimesti, kad Audriaus Bagočiaus paprastutis titano žiedas neužburia savo mėlynumu? Švarus, nors ir nieko konceptualaus, bet argi tai būtina?
Iš bendro srauto savo kitoniškumu, saikinga forma išsiskiria Marijos Dominaitės-Gurevičienės autorinės juvelyrikos kūriniai. Aiškius geometrinius tūrius autorė pavertė stilingais papuošalais, kažkuo primenančiais modernizmo klasiką.
Dar tokioje parodoje visad smalsauju, kas gi iš juvelyrų kilstelės papuošalą iki didžiosios prabangiosios meistrystės. Randu, žinoma, pirmiausia Sigitą Virpilaitį, kurio kūriniai, na, tiesiog nediskutuojami.
Sauliaus Griniaus juvelyrika – labai profesionali, pakabukas-klounas pagamintas iš sidabro su aukso grynuolio intarsijomis. Klouno veidukas ir visa ornamentika suformuota rankiniu graviravimu, o ne lietas, kaip dabar daro daugelis – lazeris greičiau, paprasčiau, ir nereikia pačiam kamuotis. Kaip pastebi parodos rengėja Kristina Dulevičiūtė, ši meno sritis neatsiejama nuo amato įgūdžių. Kuo aukštesnio lygio amatininkystė, tuo didesnę ir subtilesnę raišką gali išgauti juvelyriniame meno kūrinyje. Sauliaus Griniaus juvelyrikoje tai ir yra. Vytauto Matulionio kūrinio deimantai, safyrai, auksas ir rankinis graviravimas, kas yra tikrai aukštasis pilotažas, galėtų irgi pretenduoti į tą luxury, tačiau darbeliai atrodo atsitiktiniai, neturintys aiškios idėjos. Gaila deimantų ir safyrų, brangių medžiagų, kurios kitiems mūsų juvelyrams arba per daug kainuoja, arba asocijuojasi su pigumu... Va taip mes suprantame prabangą – matinis sidabras geriausiu atveju su mažyčiu deimantuku, šiek tiek aukso leistina, bet geriau be jo. Matinio sidabro parodoje apstu, gal veikia senas įsitikinimas, kad tai, kas blizga, yra komercija, o menas – jautrus natūralumas? Mes vis dar kuklūs, pilki ir greičiausiai tiesiog šalti, jei nesinori dalyvaujant tokioje parodoje eksponuoti kažką daugiau nei kasdieniai projektėliai...
O laikas eina. Taip sako vienas iš tų nedaugelio šmaikščių kūrinėlių (reikėtų sakyti – kūrinių, nes meno svarba nepriklauso nuo kūrinio dydžio), bet šis Jurgitos Erminaitės-Šimkuvienės papuošalas toks jaukus, mielas, kad nesusilaikysiu, pavadinsiu jį ne laikrodžiu, o laikrodėliu. „Lai eina kas eina" arba (galima ir taip perskaityti) „Laikas eina" parašyta jo viduje. Vasara praeina, parodos baigiasi ir lieka tikėtis kitų, nuostabiais papuošalais pasidabinusių dar po poros metų. Tačiau laikrodėlis tiksi ir kitą mintį – laikas eina, o moterims (ir ne tik) papuošalų reikia nuolat. Mes visuomet neturime kuo pasipuošti, ar ne?

Gretos Grendaitės-Vosylienės žiedai ir Kornelijos Gerikaitės „Klasikinės lūpos“ – 3 viršelyje