– Kodėl ne ispaniškai? – piktinosi menininkas Dainius Liškevičius, pamatęs ŠMC kavinėje lankytojus pasitinkantį užrašą „Cash only“ be jokio lietuviško atitikmens. –­ Ar čia lankosi vien užsieniečiai?
Galiu suprasti rašiusiųjų norus (taip ir maga pavartoti žodį „intencijas“) – skaitydamas iš karto pasijunti Pasaulio piliečiu, esi nubloškiamas į idealią erdvę, kur nebėra kalbos skirtumų (visi kalba tik angliškai), išnyksta vietiniai kontekstai ir valdo visagalis Tarptautinis menas. Na dar universalusis kavos ir alaus gėrimas. Bet pasilikime prie meno. Kęstutis Navakas „Kauno dienoje“ taikliai rašo, kad „mūsų visuomenėje vis daugiau vidinių užsieniečių“.
– Koks lokalus atrodo Lietuvos menas, –­­ girdėjau ne kartą sakant kolegas, – kai pasaulyje keliamos toookios problemos.
Suprantu, kad lokalumas čia yra sinonimas menkumui. Didieji dalykai vis dar vyksta Ten, kažkur plačiajame pasaulyje. Kadaise Vilnius buvo įvairiakalbis multikultūrinis miestas, kuriame gyvenusios žydų, lenkų, lietuvių, rusų tautos įnešė savitumo, sukurdamos miesto tradicijas ir istoriją. Vėliau sovietmetis užklojo savo sluoksnį: vadovaujantis nutautinimo politika Vilniaus ir kitų Lietuvos miestų daugiaaukščiuose buvo stengiamasi apgyvendinti kuo daugiau rusakalbių proletarų šeimų (o ruošiantis Maskvos olimpiadai – net ir kriminalinių elementų). Tada kieme negalėjai lietuviškai susikalbėti, o rusiška kriminalinė leksika mūsų gatvėse beklesti iki šiol. Sovietmetis, žinoma, padirbėjo ugdydamas mūsų nemeilę rusų kultūrai, svajonė apie Nuostabiuosius Vakarus yra vis dar gaji.
Pristatydami projektą, studentai vartoja sąvoką „objektų lokacija“, o ne „vieta, kur jie bus rodomi“. Tai dėl Didžiojo meno, kuris tegali būti anglakalbis. Bet paėjus gal šimtą metrų nuo ŠMC ar tik išėjus pro pastato duris galima atsidurti visai kitame „kultūriniame kontekste“, kur morozai be jokio preteksto sulaužys jums nosį arba šonkaulius ir vartos oi ne angliškus keiksmažodžius, o tuos, atėjusius dar iš totorių. Fenomenas, kad iš užkariautojų galiausiai pasiliekame keiksmažodžius, čia akivaizdus. Visos šios mintys startavo (pajuokavau –­­ tiesiog kilo) prisimenant du Algirdo Jaruševičiaus objektus iš serijos „Advertising apocalypse“, pristatomus „Vartų“ galerijos peržiūrų salėje (vienas objektų –­ „Mordobitija“/„Мордобития“ –­ rodytas ŠMC). Tai kamerinio formato raudona plastiko šviesdėžė užapvalintais kampais ir su laikrodį imituojančiu tablo bei užrašu „Мордобития“ („The Beat“ arba snukių daužymai). Dešiniajame objekto kampe paspaudus mygtuką pasigirsta populiari muzikėlė ir mirksi šviesos elementai. Vaizdui panaudotos 1992 metų Barselonos olimpiados bokso rungtynių tarp Tailando ir Lietuvos skaidrės, rastos knygelėje „92’ Barselona“. Kaip teigia Algirdas Jaruševičius, jo kūrinys yra apie nuo šaltojo karo tebesitęsiančius nediplomatiškus visuomeninių konfliktų sprendimus.
Kitas šio darbo sluoksnis – reklaminių skydų, tykančių mūsų dėmesio pakelėse, filmuose, įdomaus straipsnio viduryje, pašto dėžutėje, kaip tyko savo aukos ir ją pačiumpa koks stambus plėšrūnas, tarkim, puma, estetika. „Jeffo Koonso, Takashi Murakami „high definition“, – prideda Algirdas.
Antroji „Vartų“ galerijos salėje rodoma dėžė – vėl junginys iš keleto skirtingų sluoksnių: reklaminio stendo (šį kartą mėlyno), aprėminančio ir apšviečiančio dalį apdaužytomis keraminėmis plytelėmis dengtos sienos. Šį kartą nėra jokio rusų kultūros diskurso, tačiau kodėl man tos plytelės primena sovietmečiu statytų blokinių daugiaaukščių vonias ir tualetus ar baugią perėją po greitkeliu?
Trečiasis čia eksponuojamas darbas – videoprojekcija „Vilkelis“. Vaikiško žaislo silpstantis sukimasis. Akimirka, kai netrukus viskas pasikeis, balansavimas tarp buvimo ir prapulties, sėkmės ir nesėkmės. Visi Algirdo darbai turi matomą ar paslėptą naikinimo diskursą, agresija suvaldyta ir uždaryta gražiose dėžėse, simbolizuojančiose kitą mūsų laikų nebylios prievartos mechanizmą – reklamą. Sintezė tarp senojo, istorinio sluoksnio, „low definition“, praeities ir naujovių, glamūro, prievarta brukamos masinės produkcijos organiška, lyg nuolatinis gyvenimo virsmas, talpinantis savyje daugybę sluoksnių.
Jaunas menininkas, bebaigiantis bakalauro studijas, dažnai minimas tiek studentų, tiek dėstytojų dėl savo aktyvaus charakterio, nuolat ieškantis naujų raiškos ar asmeninio patyrimo formų, smalsumo genamas įgaunantis daugiau brandos ir pateikiantis vis rimtesnių darbų.
„Mano požiūris į meną nėra naujas ir manifestacijos nerašyčiau. Dažnai skolinuosi tezes ir idėjas iš įvairių judėjimų, menininkų bei skirtingų meno sričių. Žaviuosi Henri Matisse’o meile ir ekspresija  tapyboje, Naujosios bangos kinu ir J. L. Godard’o montažu, Aleksandro Rodčenkos fotomontažais, kurie ir paskatino atrasti skirtingų medijų kokybės sintezę. Kurdamas šviesdėžes serijai „Advertising apocalypse“ remiuosi Maskvos konceptualistų judėjimo dalyviu Andrejumi Monastyrskiu. Šis menininkas kūrė objektus-dėžes, kurios keisdavo žmogaus percepcines paradigmas. Jo kūriniams nebuvo jokio paaiškinimo ar tikslios instrukcijos. Šie objektai buvo atlikti „low definition“ ir reikalavo fizinio kontakto su žiūrovu.“
Galima paklausti, ko aš čia taip džiūgauju, kad konceptualizmas Algirdui ateina iš Rusijos, kad įkvėpimo semiasi iš prancūzų kino, tapybos, rusų avangardo? Jauno autoriaus paieškos lauke atsiduria patys įvairiausi šaltiniai, bet man vis norisi grįžti prie to „Cash only“, paminėto teksto pradžioje. Įtaką darančios knygos ir kūrybos lauko vienodumas tyko nuolat, kaip tos pakelės reklamos, sudarydamos iliuziją, kad sovietmečio nebuvo, kad mūsų istorija – Vakarų istorija, kur viskas tebėra labai gerai ir kur prasideda didysis menas, o kaimynai, kalbantys slavų kalbomis, neturi jokios vertos dėmesio kultūros. Žinoma, vis dar madingas Slavojus Žižekas – irgi tik Vakarai. Abejojate?

Algirdo Jaruševičiaus „Мордобития“ – 4 viršelyje