Aistė Kisarauskaitė. Trečiasis brolis menininkas

Giedriaus Jonaičio paroda „Mano istorijos“, „Titanike“ veikusi iki 2017 m. gruodžio 10 d., iš pirmo žvilgsnio priminė rytietišką turgų – triukšmingą, iš tolo žioplius viliojantį ryškiaspalviais prastos kokybės greičiausiai kiniškais daiktais, taip pat ryškiaspalviais, bet jau iš tiesų vertingais kvapniais prieskoniais, šilkais ir sintetika, bronzinėmis statulėlėmis, apdulkėjusiu rankų darbo stiklu, primityviais tautinių drabužių variantais kreivomis siūlėmis, padirbtomis garsių mados namų rankinėmis. Lyg krišnaitų patiekaluose šioje parodoje buvo galima aptikti pipirų ar garstyčių skonio, sumaišyto su cukrumi, net aukso dulkių, nes žanrinė nedermė menininkui nė motais, jis tyčia sau leidžia žuvies ir šokolado, baroko ir sovietinio kaimo skurdo derinius. Kaip turguje prekeiviai bando įsivilioti į parduotuvėles ar siūlo pasinerti į skonių įvairovę, tik pamažu suvokiant, iš ko padaryti tie įvairiaspalviai sluoksniai, taip meiliai, agresyviai, šokiruodama ir pataikaudama piršosi net ne paroda (nes toks jų visų tikslas – vilioti žiūrovus, ar ne?), o pats autorius, protagonisto vietoje vėl pastatydamas dar vieną savo variantą: štai aš, visas atviras, imkite mane ir skaitykite. Ir tvarkingai, lyg slaptą, kiek naivoką nepriklausomybės pradžios bei autoriaus vaikystės, jaunystės dienoraštį, pateikė tekstines „gyvenimo“ istorijas. Jos su vizualiaisiais parodos eksponatais susietos tarsi žiūrovui paliktomis kurti asociacijomis, o kartais ir tiesiogiai pailiustruojant.

Giedriaus Jonaičio darbas. Vitos Norvilienės nuotrauka

Vienos parodinės sistemos dalys kaip atskiri kūriniai ar kaip kitos sistemos fragmentai jau matyti ankstesnėse paro­dose, kitos visai šviežiai iškeptos. Bet saldieji raganos (raganiaus) trobelės meduoliai gali būti ir labai apgaulingi – įtrauks ir nė nepajusi. Apgaulė, po naivoko glajaus paviršiumi slypintys aštresni klodai šioje parodoje kaip tik ir buvo viena pagrindinių strategijų. Štai, žiūrėk, beskaitydamas jau ir susitapatinai su mažuoju „vangoku“, tepliojančiu tūliko sienas, ar tuo, norinčiu nusifotografuoti su įžymybe, kai spaudžia jai ranką. O jei ši istorija nebus tau artima, gal tu esi kuosų gelbėtojas? Arba tas, vaikystėje nulaužęs medį? Jei ir tai neveikia, bet kurį nukaus kačiukai arba šuniukai, o kad tiek vienos, tiek kitos pusės gerbėjai būtų patenkinti, parodoje pateikti abu: grafikos lakštas su kačiuku, o tekstas apie šuniuką. Susitapatini, nes pagrindinis herojus G. Jonaitis pasakoja viską lyg sėdėtum su juo virtuvėje, gurkšnodamas paskutinį užsilikusį vyno butelį, jis primena vaikiškų pasakų trečią brolį kvailelį Joną arba menininką. Tai sufleravo ir vienoje iš asmenukių demonstruoti marškinėliai su užrašu „I’m not normal“ („Nesu normalus“). Taip, nevykėlis, kvailelis įtikina, jo nesisaugome, greičiau gailimės, tuoj pat ir žavimės, atleidžiame ką nors, kas mums atrodo „ne visai taip“. Nes trečiam broliui kvaileliui atitenka visa karalystė. Šiuo atveju žiūrovų simpatijos ir susižavėjimas.

Šauniojo nevykėlio pozai privaloma autoironija ir humoras buvo sudėlioti taip tiksliai, kad iš tiesų žavėjo profesionalumu. G. Jonaitis elgiasi kaip Eduardo Limonovo Edička, vietoje skydo nuo žeidžiančios aplinkos agresijos iškėlęs savo „šaunumą“. Nepaisant knygos autoriaus itin kontroversiškų politinių pažiūrų, dėl kurių kai kurie jo knygas net iškraustė iš lentynų, romanas „Tai aš – Edička“ yra vienas tų, skaudžiųjų, lukštenantis emigracijos temą, giminingą G. Jonaičio istorijoms, ir diena po dienos skleidžiantis svetimame, pranašesniame ir turtingame Vakarų pasaulyje atsidūrusio buvusio sovieto situaciją. Taip, aš irgi pasidaviau suviliojama. Edičkos. Sakyčiau, jis liko viena iš mano slaptųjų meilių. Būtent dėl meilės. Ši knyga ne tik pilna rusiškų keiksmažodžių, šiurkščiai atvirų ne kiekvienam priimtinų sekso aprašymų; makabriški herojaus drabužiai ir meno bei literatūros pasaulio scenos čia tėra fonas pagrindiniam naratyvui – kasdieniam bandymui išsilaikyti, išgyventi, nemirti badu. Ir per visą romaną pulsuojanti perpjauta vena – kaip Ernesto Hemingway’aus geriausiose knygose skausmu plūstanti prarastos meilės istorija.

G. Jonaitis šį kartą skausmu neplūdo, viskas liko draugelių lygyje – pasibėdavojome virtuvėje ir likome amžinais draugais. Gal net tų draugelių, kartu prašvilpiančių paskaitų laiką kokiems Daug Svarbesniems Dalykams. Nes G. Jonaičio istorijos sufleruoja infantilumą, kai dar priimtina didaktika, tekstai tyčia pamokomi, nes apsimeta atėję iš laiko, kai visko gyvenime dar teks išmokti. Tai tampa dar viena gija į bendrą trečiojo brolio kvailelio pynę.

Į šią giją įsijungia net ir menininko pasirinktas Lietuvos istorinis periodas – nepriklausomybės pradžia, kai jauna, gerokai nevykusi, dar neturinti patirties ir ne visada adekvačiai suvokianti situaciją, tik išsiveržusi iš ilgų okupacijos dešimt­mečių valstybė žengia pirmuosius žingsnius. Net ir tekste „...“ aprašytas JAV prezidento George’o W. Busho lėktuvas pabrėžia tą patį – mažos šalies ir didelės valstybės santykį.

{source}
<iframe src="https://www.facebook.com/plugins/post.php?href=https%3A%2F%2Fwww.facebook.com%2Fmedia%2Fset%2F%3Fset%3Da.1581608191932404.1073742048.321208957972340%26type%3D3&width=600" width="600" height="780" style="border:none;overflow:hidden" scrolling="no" frameborder="0" allowTransparency="true"></iframe>
{/source}

Paroda tik iš pirmo žvilgsnio apgavo margumu, jos sistema paremta aiškiomis binarinėmis opozicijomis: herojaus ir sociumo (chuliganas, priverstas kiaules šerti dailės mokytojas, girtuoklis, neišmanantis etiketo sovietas ir mokytojai, garsūs menininkai, ministras ir buvęs garsusis disidentas Bronisławas Geremekas, prezidentas G. W. Bushas, kompozitorius Krzysztofas Pendereckis), protagonisto menkumą, nevykėliškumą pabrėžė ir gerokai pranašesnė – labiau išsilavinusių žmonių, turtingesnė, rafinuotesnė aplinka, kurioje vyksta veiksmas (dailės mokykla; Vakarai; prabangus automobilis „su oro kondicionieriumi (tokiu važiavau pirmą kartą gyvenime)“; „Atskridus iš blokadinės Lietuvos į prabangųjį Pa­ryžių, pasitiko švarus, kvepiantis ir labai elegantiškas kompanijos atstovas“). Priešpriešas taip pat programavo medžiagos, atlikimo technikos: kruopštus itin techniškas grafikos štrichas, kalbantis apie meistrystę, istorines tradicijas, tokie pat meistriški metalo dirbiniai, kurių bronza yra iš tikros, brangios skulptūros kategorijos, klasikinės tapybos citatos, visa tai kontrastuoja su primityviomis, naivokomis, neprofesionaliomis asmenukėmis, pigiu plastiku. Atidžiau pažvelgę, būtume atradę dar vieną kategorijų kontrastą – mažo ir didelio. Viena istorija taip ir vadinosi – „Mažiukas“. Miniatiūrinė besimylinti pora, mažytė taurelė, lėktuvo iliuminatoriuje pasislėpusi nedidutė Aušros vartų Madonos kopija priešpriešinama JAV prezidento lėktuvui „Air Force One“ („Kadangi tai labai didelis lėktuvas, jo uodega užėmė apie pusę regimojo ploto“) ir mums, per didinamąjį stiklą tyrinėjantiems privačią meilės sceną. Žinoma, privatu ir vieša taip pat atsidūrė ant įtampos linijos. Tai pabrėžė beveik dienoraštinis istorijų charakteris, nepatogių istorijų, kurias, esą, beveik gėda viešinti (kaip ir sekso sceną). Net įvairiausi šriftai, panaudoti istorijoms užrašyti, buvo beveik dviejų tipų: juokingi, vaikiški, nerimti ir klasikiniai, elegantiški, solidūs. Viskas vienam tikslui – išryškinti herojų kaip nevykėlį.

Tačiau G. Jonaičio sukurtame pasaulyje trečiajam broliui menininkui nėra taip lengva, kaip jo pirmtakui pasakų kvaileliui, kuriam padeda visa aplinka. Tiesa, ir blogis ten nenusakomai didingesnis. G. Jonaičio eksponuotame pasaulyje blogis slypi kažkur čia pat, mūsų įsitikinime, kad esi „nenormalus“, sociume, aplinkos įsitikinime, kad ji tik­rai pranašesnė, didingesnė. Žodžiu – nemaža dozė nepasitenkinimo esama politine situacija, o tai tikrai savalaikiška (JAV įvardijimas kaip didžiausios demokratinės valstybės pasaulyje skamba ironiškai), šį nepasitenkinimą turbūt jaučia visa Lietuva, o gal ne tik ji, ir šiek tiek paprasto gerumo, kuriam lyg ir nebeliko vietos, kuris nelegitimuojamas, nereikalingas didelių žaidimų pasaulyje. Tačiau jokio limonoviško liūdesio – atrodo, autorius G. Jonaitis nuoširdžiai tiki, kad menininkas šį tą gali. Sugėdinti, priminti moralės aksiomas, išgelbėti keletą kuosų, net jei teks išsiardyti saugaus būvio sienas. Menininkas tiki trečiojo brolio misija gelbėti pasaulį. O gal, tarkim, perskaitę jo istoriją apie nulaužtą medį valdininkai netyčia nustos barbariškai pjauti Vilniaus, Kauno, kitų miestų medžius, naikinti parkus? Jis tiki, nors ne taip aistringai, kaip vaikystėje, geidžiant stebuklingų galių pergalėms prieš ateivius ar pabaisas, bet kažkaip jonaitiškai, savitai, gal net kiek apskaičiuotai. Panaudodamas savo stebuklingas galias – tiesiog sukurdamas įdomią parodą.

{youtube}https://www.youtube.com/watch?v=qlVq3BlZtTg{/youtube}