Aistė M. Grajauskaitė. Vizualinio niekio įkalbinimas, arba poetinė Kempino funkcija

Žilvino Kempino paroda galerijoje „Vartai“ veiks iki 2017 m. vasario 3 d.

Manau, jog regimasis laukas, paprasčiausiai yra vaizdinga vizualinio suvokimo forma, ir paskutinė analizė rodo, kad ji priklauso ne nuo dirginimo, o nuo požiūrio sąlygų. Regimasis laukas yra civilizuoto žmogaus chroniško įpročio į pasaulį žiūrėti kaip į paveikslą produktas. (...) Anaiptol nebūdamas įprasto suvokimo pagrindas, jis veikiau yra jo alternatyva.

J. J. Gibson. „The Perception of the Visual World“

Žilvino Kempino kūrinio fragmentas. manipuliacija.lt nuotrauka

Meno kūrinys nereikalauja išvados. Vien savuoju būties pasirinkimu (dėl menininką užplūdusio impulso) jis teprašo žiūrovo indėlio – emocijos. Kritikai ir istorikai postringauja, jog tikras, geras menas turi kažką išprovokuoti. Turi paversti žiūrovą stebėtoju, virsmo momentu sudrebinti visus galimus intelektualinius užkaborius ir palikti jį, apimtą emocijos pertekliaus. Neduoti jokio atsakymo, o tik sukelti tūkstančius klausimų.

Šiandien aš atsitrauksiu nuo Žilvino Kempino kaip menininko gyvenimo istorijos ir tikrai nebandysiu išanalizuoti „Vartų“ galerijoje esančios jo parodos ekspozicijos. Ne dėl to, kad nėra ko analizuoti ar nebūtų ko papostringauti. Tiesiog nematau prasmės daryti to, ką (visų pirma) jau visi kiti spėjo padaryti arba dar padarys, ir (antra) manau, kad joks menas nėra vertas tradicinės, formaliosios analizės viešojoje erdvėje – tai tiesiog nuobodu skaityti. Šįkart norėčiau pasidalyti, kaip matau šio menininko kūrinius asmeniškai. Lyg drauge vaikščiotume parodoje ir jūs girdėtumėte mano mintis. Pateiksiu tris priežastis, kodėl kiekvienas eksponuojamas darbas, mano nuomone, yra geras, net jei nebūtų sukurtas paties Ž. Kempino.

1. Piešinio tobulumas

Dažniausiai vos pamatę piešinį (toliau tekste rasdami šį žodį, prašau, skaitykite jį taip, kaip apibrėžtumėte anglišką drawing) be jokios gėdos ar pasitenkinimo jį įvertiname. Pirmu žvilgsniu nusprendžiame, vertas tas regimas piešinys antrojo žvilgsnio ar ne. Nusprendžiame greitai, emocionaliai, intuityviai ir dažnai negalėdami pagrįsti savo sprendimo. Viskas įvyksta akimirksniu ir (svarbiausia) neretai šiame etape būna tik radikalusis pasirinkimas – už arba prieš. Tik vėliau bandome matomą meno kūrinį arba reabilituoti savo pačių akivaizdoje (ieškome atitikmenų meno istorijoje), arba sumenkinti (lygindami su kitais dabar egzistuojančiais meno kūriniais, tik neretai komparatyvistinei analizei pasirenkame nelygius konkurentus). Tikiu, jog kiekvienas, stovėjęs priešais Kempino piešinius šioje parodoje, taip pat turėjo „paskutinio teismo“ momentą. Tik štai – nuteisėme ar išteisinome? Regimi piešiniai aktyviai kvėpuoja ir veržiasi gyventi ne mažiau nei mes. Kaip juos nuteisti?..

Vis prisimenu autorių viename interviu pasakojus, kaip norėjosi užfiksuoti savo judėjimą dviračiu. Kodėl, jei idėja skamba taip konceptualiai, kad net per daug konceptualiai, galutinis vizualusis jos pavidalas išeina toks įspūdingas ir magnetizuojantis (o dažniausiai juk būna atvirkščiai)? Ar čia kalta teisingo kolorito, puikiai pasirinktos formos bei kvėpuojančių ir gyvų linijų sąjunga? Norėtųsi tikėti, kad viso to kaltininkas – atsitiktinumas, lydintis kiekvieną meno kūrinį per visą meno istoriją. Kitaip belieka pasakyti, jog Kempinui pavyko šių darbų plokštumoje sukurti ir sujungti tris piešiniui svarbiausius dėmenis: peizažą (galime keliauti šiuo darbu, nuklysti toliau, nei leidžia jo plokštuma), estetiką (įregime rafinuotumo, aštrumo ir belaikiškumo visumą) ir provokaciją (jaučiame, kad menininkas kūrė keldamas klausimus, o nerasdamas atsakymų, tiesiog leido kūriniui egzistuoti).

2. Regimybės iliuzija ir vaizduotė

Nieko nenustebinsiu antrindama kolegoms, kad šis menininkas yra iliuzionistas ar magas. Nors man nesinorėtų sakyti, jog Kempinas yra keliaujančio cirko artistas, ir nemanau, kad turėtų būti taip vadinamas, juo labiau meno istorikų ir kritikų, bet į šią diskusiją nesileisiu. Nors nieko nenustebinčiau ir prieštaraudama – didžioji dalis jų žino mano aršų charakterį ir tendenciją itin sunkiai išjudinti turimą nuomonę.

Šiek tiek transformuosiu Maxo Liebermanno knygoje „Die Phantasie in der Malerei“ rastą puikų pastebėjimą ir panaudosiu jį savo antrosios priežasties pagrindimui. Taigi drauge su Liebermannu teigiame: kuo labiau menininko darbai artėja prie juslinių natūros įspūdžių, tuo daugiau vaizduotės pastangų prireikė jiems išrasti. O tie, kurie domėjosi vaizduote ir jos darbu sąmonėje, puikiai žino, jog esti tik prielaidos – galutinio atsakymo, kas tai ir kaip tai veikia, dar nėra. Manoma, kad vaizduotė niekaip nėra susijusi su perskaitomų knygų kiekiu ar kokybe, su tuo, kiek šalių ar žemynų apkeliauta. Vaizduotė visiškai netikėtai ima ir sujungia tai, ko sąmoningai mes niekada nesujungtume. Ji tarsi išspjauna patį originaliausią ir netikėčiausią sprendimo variantą, kai laukiama mažiausiai. Nesvarbu, prie kurio Kempino kūrinio atsistočiau, jaučiu tą vaizduotės eksperimentą, jis labiau nei pavyko – pradėjo gyventi. Menininko gebėjimas pačiam išnykti savo darbe ir palikti jį švarioje niekio estetikoje kelia pagarbą. Kaip galima taip profesionaliai žiūrovo minčių srautą nukreipti į kūrinį ir priversti sutelkti dėmesį tik į jį patį? Dviprasmybės neįmanoma pamatyti, tad mes, žvelgiantieji, teisėtai ignoruojame nesuskaičiuojamas keistas interpretacijas, besislepiančias už meno darbų paviršių.

3. Vaizdinė poetika

Esu barokinių meninių pažiūrų. Tikiu, jog meno kūrinys nėra pradėtas ir negali būti baigtas be žiūrovo žvilgsnio, kuris suteikia kūriniui gyvenimą ir esmę būti. Poetinis objektas yra, A. J. Greimo teigimu, „atvira sistema“, kuri į diskursą pakartotinai integruoja laikiškumą. Kempino darbai ir yra poetiniai objektai, kurie laikiškume, sistemoje ir savo poetikoje mus teatrališkai paklaidina. Jie yra akistatoje su žiūrovu kaip meno kūriniai, savyje uždarę semantinę mikrovisatą. Menas čia esti kaip menas, o ne paprastas vaizduojamo daikto substitutas ar emocinis menininko protrūkis. Tokiems meno kūriniams nesvarbu, kokie raštingi ar įgalūs esame perskaityti ženklus, –­ jie yra autorefleksiški ir kviečiantys patirti. Ką pasirinksime patirti – praeitį, dabartį ar ateitį, yra mūsų sprendimas, ne(pa)darysiantis kūriniams įtakos. Jie stebi, o mes į juos spoksome, tikėdamiesi rasti atsakymus, kas ir kodėl, tačiau tai vargiai galimà žaidimo partijos pabaiga. Šie kūriniai yra velniškai estetiška mūsų, visų stebinčiųjų, prisiminimų alternatyva mene.

Linkiu dar kartą nueiti ir patirti Kempino darbuose savo paties istoriją. Pasistengti nenuteisti ir neišteisinti jo kūrinių pirmojo ar antrojo žvilgsnio momentu. Norėčiau, kad mums visiems pavyktų pasiklysti toje vaizdinėje piešinio poetikoje ir jos sistemoje, atrandant asmeninius erdvėlaikius, kurie išmoko išgyventi visą savo egzistenciją labai netikėtai, akimirksniu.