Aistė Marija Grajauskaitė. Asmenukės tapatumo paieškos ir veidrodinės grindys

Kodėl koliažinė visuomenės asmenukė šįkart nepavyko?

Atėjus vakarui darbuotojai užrakina muziejaus duris, peržiūri meno kūrinių būklę, patikrina, ar salėse ir tua­letuose nėra pasimetusių lankytojų, ir visur išjungę šviesas išeina. Jie palieka meną ramiai lūkuriuoti rytdienos, kuri galbūt atneš supratingų žiūrovų, galbūt suteiks vienam jų malonumą, o galbūt bus nyki, niūri ir tuščia. Nors tyliai sutarkime: MO muziejus tuščias tik naktį... Šitaip tik naktimis ilsisi, anot lietuvių žurnalistų, mažoji paroda – MO muziejaus ir „Lewben Art Foundation“ bendras projektas – „Our selfie / Mūsų asmenukė“ (veiks iki lapkričio 11 d.), kurios kuratore tapo minėto fondo konsultantė Francesca Ferrarini.

Parodos pavadinimas lyg verčia susimąstyti, jog XXI a. selfis, arba lietuviškiau tariant asmenukė, šiuolaikinei visuomenei tapo neatsiejama gyvenimo kultūros dalimi. Ir į asmenukes, savaime suprantama, sunkoka žiūrėti kaip į meno kūrinius. O kas sako, kad jos nėra meno pasaulio dalis ar kad tokios netaps artimoje ar tolimoje ateityje?

Štai, kai 1839 m. spalį 30-metis Robertas Cornelius nusprendė 10–15 min. nejudėdamas sėdėti priešais fotoobjektyvą – ko gero, pats to nesuprasdamas pirmasis istorijoje atliko asmenukės aktą. Jo veiksmas iš esmės leido menininkui suprasti, jog fotoaparatu užfiksuotas nuosavas atvaizdas gali pasitarnauti tiek kaip darbinė eskizų medžiaga, tiek kaip savotiška meninė saviraiška, kuri gali būti prilyginta tapyto autoportreto žanrui (!). Ir tai padarė žmogus, savęs nelaikęs menininku, o siekęs chemiko, išradėjo vardo. Claude’as Monet mėgo tapyti sodus iš fotografijų, kurias pats suaranžuodavo, Andy Warholas fotografavo ne tik popžvaigždes bet ir save, o vėliau naudodamas tas fotografijas kurdavo meno kūrinius, Cindy Sherman mėgo persikūnyti į skirtingus personažus ir nusifotografuoti jų amplua ir pan. Visi jie sekė R. Corneliaus pėdomis, tačiau jų darbus mes linkę traktuoti kaip autoportretus ir meno kūrinius, o ne kaip asmenukes. Tad kas ta asmenukė?

 

Ryčio Šeškaičio nuotrauka
Ryčio Šeškaičio nuotrauka

 

Pasirodo, tikrasis asmenukės atsiradimas siejamas ne su XIX a. viduriu, o su pirmaisiais mobiliaisiais telefonais, turinčiais integruotas fotokameras, kurie visuomenei tapo prieinami 2002-aisiais. Galima teigti, aparatai, tokie kaip „Nokia 7650“ arba „Sanyo SCP-5300“ tapo riboženkliais tarp asmenukės ir autoport­reto. Kodėl? Nes jų naudojimas iš esmės sukėlė dvi menui ir jo terminams svarbias pasekmes. Pirmąja tapo faktas, kad kiekvienas gali turėti fotokamerą savo kišenėje. Dabar tai savaime suprantama, tačiau nepamirškim: fotografija ilgai sieta su prestižu ir finansine gerove. Ne kiekvienas galėdavo nusifotografuoti kada nori, nes paslauga buvo rangi ir reikalavo pasiruošimo. Tad iš esmės asmenukės įžengimas į kasdienybę tapo savotiška naujosios fotografijos revoliucija, fotografija pasidarė demokratiška – ji kiekvieno ir kiekvienam. Visi gali fotografuoti viską, kas matoma, taip pat ne tik nestudijuoti fotografijos bei meno kompozicijos, bet ir dalyvauti įvairiuose konkursuose. Tad pamažu asmenukė lyg nudūlino fotografijos, kaip meno, apibrėžtį. Antruoju faktu tapo momentas, kai 2013 m. į tarptautinį anglų kalbos žodyną buvo įtrauktas žodis selfie. Miriam Webster žodynas šį terminą įvardijo, kaip „asmeniškai nufotografuotą savo paties atvaizdą pasitelkus skaitmeninę kamerą, siekiant patį atvaizdą publikuoti socialiniuose tinkluose“. Štai ir atsakymas. Panašu, joks autoportretas nebuvo sukurtas viešinti tik socialiniuose tinkluose, ir jokia asmenukė neturi pretenzijos tapti meno kūriniu. Tad kam asmenukę vadinti autoportretu, o autoportetą asmenuke, jei tai ne tas pats?

Mažiausiai dešimtmetį skaičiuojantys debatai, ar asmenukės gali būti prilyginamos autoportretams, vis dar gajūs, bet diskutuotini. Neretai diskusijos šia tema prieina išvadą, kad asmenukės gali būti meno kūrinys, tačiau oponentai tvirtina, jog tai tėra paika, narcizistinė išraiška.

Žinoma, patys menininkai su šia mintimi stoja į kovą: griebia fotoaparatus, telefonus, vaizdo kameras ir kuria. Vykstant šiai dvikovai, asmenukės vis dėlto lieka meno lauko užribyje, nes jos – visuomenės, daugumos draugės. Ne kiekviena asmenukė yra meno kūrinys.

MO veikianti „Mūsų asmenukė“ yra didelių užmojų maža paroda. Joje galima pamatyti užsienio menininkų Maxwelo Alexandre’o, Neilo Beloufos, Simono Denny, Thomaso Houseago, Patrizio di Massimo, Paulo Nazaretho, Buhlebezwe Siwani, Tschabalalos Self, Damiro Očko, Nico Vascellari’o bei lietuvių Eglės Bud­vytytės, Violetos Bubelytės, Gintaro Znamierowskio kūrinius iš „Lewben Art Foundation“ ir MO muziejaus kolekcijų. Kiek vėliau prie parodos buvo prijungtas ir Šarūno Saukos kūrinys („Paveikslas Lietuvos vardo tūkstantmečiui“ tapo publikai prieinamas tik mėnesį, ir eksponuotas atskirai nuo parodos – muziejaus hole).

Anotacijoje teigiama, jog dėmesys telktas į idėją. Mat parodoje portreto ir autoportreto sąvokos vartojamos platesne prasme – tai daugiau portretuojamos visuomenės gaida. Anot „Lewben Art Foundation“ ir MO muziejaus, šiuolaikinė kasdienybė neįsivaizduojama be asmenukių ir žiūrovai gali pamatyti, kaip menininkai transformuoja savo galią papasakoti platesnius naratyvus meno, o ne instagramo erdvėje. Taigi „Mūsų asmenukė“ tėra metafora. Bet kodėl asmenukė? Ar kūrinių atrankos procesas buvo toks pats greitas kaip asmenukės užfiksavimas? Tiesą sakant, asmenukės kodas taip ir lieka neiššifruotas, bet parodos pavadinimą galima vadinti drąsiu. Palyginimui vertėtų paminėti pirmąją šios temos parodą „Nuo asmenukės iki saviraiškos“ („From selfie to self-expression“), įgyvendintą „Saatchi“ galerijos Londone. Didelis projektas, išpreparavęs asmenukės ir autoportreto žanrus ir polemizavęs tiek apie visuomenę, tiek apie pokyčius joje iš vieno individo, laikančio kamerą rankose, perspektyvos. „Galbūt iš tiesų asmenukės yra klasikinio meno pavainikiai, kurie buvo tiesiog įvaikinti. Ir nežinia kodėl, bet tie vaikai atskleidžia apie savo patėvius daugiau informacijos, negu šie norėjo atskleisti“, – taikliai apie „Saatchi“ parodos įtaką pasakė amerikietis socialinių ir politinių įvykių kritikas Richas Benjaminas. O štai svarstant apie lietuvišką šios parodos variantą, vis pagauna mintis, kad galbūt, jei „Lewben Art Foun­dation“ ir MO muziejus savo jėgas būtų sutelkę didelei, viso kūno parodai, šis straipsnis būtų kitoks. Kūrinių pasirinkta tiesiog per mažai, kad pati tema ir parodos idėja atsiskleistų. Tačiau, supraskite mane teisingai, parodą tikrai verta pamatyti. Kodėl?

1. Parodos kuratorė F. Ferrarini puikiai atrinko kūrinius. Orientuotasi ne į kiekį, bet į kokybę. Temos, kurias meno darbai aprėpia – taip pat plačios ir solidžios.

2. Parodoje eksponuojami ne vien lietuvių darbai, kuriuos praėjusį sezoną jau matėte tris kartus, bet ir meno pasaulyje pripažintų užsienio menininkų kūriniai. Parodų, kurios 80 proc. turinio sukuria užsienio menininkų kūryba – Lietuvoje retas malonumas, tad nepraleiskite.

3. „Lewben Art Foundation“ visada mėgo stebinti žiūrovus parodų instaliacijos ir kūrinių eksponavimo pasirinkimais, ir šis kartas – ne kitoks. Veidrodinės grindys, grotažymės ant grindų suteikia asmenukės estetikos potyrį. Pati parodos erdvės architektūra nebuvo palanki projektui – tenka pripažinti, kad sunku įdomiai pateikti kūrinius ant kelių baltų sienų.

Lieka tikėtis, jog ši paroda buvo tik pirmasis bandymas ir kojų apšilimas abiem organizatoriams, o kitą kartą bus tirščiau ir išėjus iš parodos apims gėda, kad nemokame nei padoriai tapyti, nei fotografuoti.

 

 

Draugai