J. Lipchitzo paroda „Gyvenimas skulptūroje“ iki 2016 m. rugsėjo 25 d. veiks Valstybiniame Vilniaus Gaono žydų muziejuje (Naugarduko g. 10/2)

 

Buvo aibės bandžiusių jį apibrėžti. Galima sakyti, bandymai vaisingi: „paveiktas Picasso įtakos“, „įkvėptas Izraelio“, tačiau geriausia šio menininko nebandyti statyti į jokius rėmus. Pažintį siūlyčiau pradėti neturint išankstinių nuostatų, o gal net ir atsisakant jau turimų žinių apie jį. Kodėl? Tokios asmenybės, kaip Jacques’as Lipchitzas, kurios geba savo kūryboje supinti ne vieną meninį stilių ir savyje (su)talpinti ne vienos šalies gyventojų mentalitetą, nėra sunkiai apibrėžiamos. Jos tiesiog yra, o tai definicijuojama sudėtingiausiai. Mums tenka garbė į tas individualybes žiūrėti ir matyti vidinę grumtį tarp savęs, kitų ir erdvėlaikių, kuriuose jie nepasiklysta, bet keliauja ieškodami dienovidinių tarp gyvenimo esencijos, aistros ir estybės savyje.

Nesiruošiu aušinti burnos bandydama papasakoti, koks svarbus J. Lipchitzas Lietuvos ir meno istorijoje arba kokia buvo jo gyvenimo kelio plėtotė –­­ viską kelis šimtus kartų detaliau ir įdomiau jums papasakoti galėtų parodos „Gyvenimas skulptūroje“ kuratorės Aušra Rožankevičiūtė ir Ieva Šadzevičienė.

*

Klasicistine emocija vibruojanti, kadaise tarsi filharmonijos erdvė funkcionavusi Gaono tolerancijos centre esanti salė šiandien tyli. Kasdienį nebylų gausmą joje kelia sienas puošiantys teatriniai maskaronai, kurie nelyg kviečia apvalyti sielas ir mintis. Šiandien joje regime vienuolika raudonų pjedestalų, mūsų žvilgsnio šlovingumui iškeliančius vieno garsiausių litvakų J. Lipchitzo skulptūras ir etiudus. Šią erdvę gaubia ratu besisukantys eskizai, etiudai, variacijos ir išdidintos skulptūrų fotografijos. Ryšys tarp to, ką matome, net ir nežinant, kas autorius (nors tai vargiai įmanoma), atskleidžia jo daugialypį talentą.

Daugialypiškumas turi šaknis, kaip pats Lipchitzas pasakytų, – studijų ir baroko miestą. Būtent parodos kuratorių pastebėta ir Czesławo Miłoszo apibrėžta „formuojanti miesto dvasia“ iš tiesų neaplenkė šio menininko. Ne viename interviu le benjamin des cubistes (taip asmenybę vadino jo draugai kubistai) yra sakęs, kad Vilnius padarė negrįžtamą ir nepakeičiamą įtaką jo skulptūros ir plastikos kelio plėtotei. Greičiausiai tai neturėtų stebinti nė vieno, geriau susipažinusio su Vilniumi. Miesto gatvės ir bažnyčios su, rodos, be atvangos judančiais frontonais ir ošiančiomis arba degančiomis rokailėmis sukuria dvasią, kuri atsispindi ir atšviečia tiesiai į sielos užkaborius. Ir tie sielos atšvaitai menininką lydėjo nenutrūkstamais pliūpsniais bene visą gyvenimą: paskutiniais gyvenimo Prancūzijoje metais jis, įkvėptas Giano Lorenzo Bernini „Apolono ir Dafnės“, sukūrė savitą barokinį sielos atšvaitą – „Pabėgimą“ (1940).

Už muziejaus sienų lyja, bet pagaunu save, negirdinčią aplinkos. Žvelgiu į sustabdytą kūrybos proceso subtilumą ir begalinį jusliškumą bylojančią „Besimaudančią“ (1917), kuri slepiasi po stiklo gaubtu. Ji – viena ryškiausių kelrodžių skulptoriaus grynajame kubistiniame laikotarpyje. Žengdama apie skulptūrą mintyse išvystu Giovanni Pietro Perti ir Giovanni Marios Gaili dekoruotą Šv. Petro ir Povilo bažnyčią Vilniuje bei Marijos Magdalietės skulptūrą joje. „Aš gi Vilniaus bažnyčiose skulptūros išmokau. Jos tebestovi man akyse“, – teigė Lipchitzas, ir pagalvoju, kad, jei jos stovėtų greta viena kitos, sukurtų nuostabų kamerinį duetą.

Žengiu toliau ir niekas taip neskubina žingsnio, kaip Coco Chanel užsakyta ir jai sukurta skulptūra (tais metais menininkas sukūrė ir jos biustą), turėjusi papuošti Liudviko XV kambario židinį. Ar tikrai „Gulinti moteris“ (1921) gali papuošti židinį, ar židinys tampa scena jos poilsiui mūsų mintyse? Šis kūrinys gerokai aptakesnis, tačiau nemanykite, kad tam įtaką daro varijavimas pasirinkta tema. Čia, drąsiai galima teigti, matoma užuomina į posūkį, įvyksiantį po dešimtmečio, nuo geometrizuoto kubizmo link barokinio kubizmo, pasireiškusio minkštomis amorfinėmis formomis arba jų paieškomis.

*

Atostogos su Pablo Picasso, lažybos su Coco Chanel, bendri projektai su Le Corbusier, širdinga draugystė su Amedeo Modigliani, po mirties pasiektos aukščiausios Jeruzalės kalvos, neblėstanti meilė Lietuvai ir be atvangos švytuojantis Vilniaus barokas – tai tik maža Lipchitzo dėlionės dalis. Ją kiekvienas galime (ir greičiausiai turime) susikurti patys.