Paroda „X YPP: Vilmantas Marcinkevičius. Cross The Line | Peržengti ribą“ VDA parodų salėje „Titanikas“ veiks iki gruodžio 1 d.

Šie metai, rodos, tapo ypatingi. Prie viso Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui paminėti skirtų renginių popuri dar buvo galima skaityti antraštes apie aukštųjų mokyklų fakultetų jungimus, nemeilę humanitarinių mokslų fakultetams ar grandiozinį MO muziejaus atidarymą Vilniuje. Tačiau du gan reikšmingi kultūros erdvėje įvykę precedentai nesulaukė daug atgarsių. Pirmasis – Vilniuje pagaliau atidarytas Lietuvos meno pažinimo centras TARTLE. Už tai, jog šiame centre galima pamatyti per 7 tūkst. su Lietuvos istorija susijusių meno darbų, apimančių laikotarpį nuo XV a. iki šių dienų, tenka dėkoti kolekciją per 25 metus sukaupusiam advokatui Rolandai Valiūnui drauge su „Ellex Valiunas“ partneriais. Apie šį projektą būtų galima kalbėti išsamiai, tačiau tekstas ne apie tai. Kreipti dėmesį verta šiek tiek kitur – į ant­rąjį precedentą, kuris tam tikra prasme galbūt net svarbesnis nei jau minėtieji. Kodėl ir kas gali būti svarbiau, sakysit, nei meno pažinimo centrų atidarymai? Galbūt todėl, kad šis precedentas susijęs su jaunu šiandienos menu ir skatina jo perpetuum mobile suktis jei ne vilkelio, tai bent jau karuselės greičiu.

Vilmantas Marcinkevičius. „Mergaitė, durianti karvei akis“, drobė, anilininis pigmentas su klijais, aliejus, 1994

Apie menininko vadybą ir jo vadybiškumą pradėta kalbėti prieš gerus 15 metų, kai VDA dar neturėjo kultūros vadybos studijų programos, o kažką panašaus buvo galima studijuoti tuometėje Vilniaus konservatorijoje. Lyg dabar pamenu, kaip viena iš VDA Kultūros vadybos ir kultūros politikos UNESCO katedros dėstytojų pasakė, kad šiandien nėra svarbu, kaip gerai kuri, nes daug svarbiau, kaip gerai moki parašyti prašymus, užpildyti anketas ir susirinkti visus dokumentus iki reikiamų deadline’ų. Dar, jos nuomone, geriausia, jei menininkas pats žino, kaip ir kada tai daryti, tačiau turi galeriją, kuri už jį viską atlieka. Ir mums, visiems klausantiesiems, atrodė savaime suprantama, kad kiekvienas jaunas ar vyresnis menininkas norėtų turėti jam atstovaujančią galeriją, lyg sparnas užstojančią ir šildančią. Vis dėlto matant šiandienes realijas (galerijos itin atsargiai renkasi menininkus; menininkai nelieka ištikimi galerijoms ir kuratoriams; menininkų kūrybiškumo pasiūla užgožia paklausą ir galerijos lieka kyboti ties projektų realizavimais, o ne realiais pardavimais) be atvangos kirbėjo jausmas, kad statusas „neprik­lausomas menininkas“ yra greičiau rezultatas nei siektas tikslas.

Kaip tik šioje teksto vietoje verta pristatyti ant­rąjį precedentą. Tai prieš kiek daugiau nei dešimt­metį menininko ir menotyrininkės sugalvotas projektas YPP (Younger Painter Prize, arba JTP, Jaunojo tapytojo prizas). Sugalvotas, įgyvendintas ir šiemet, išgyvenus visas ekonomines krizes, švenčiantis dešimties metų sukaktį. Anot oficialaus YPP puslapio, šio projekto idėja kilo menininkui Vilmantui Marcinkevičiui. Remdamasis asmenine patirtimi, kad jaunam, nepriklausomam kūrėjui gali būti nelengva patekti į meno lauką ir tapti pilnaverte jo dalimi, jis drauge su menotyrininke Julija Dailidėnaite sukūrė jaunojo tapytojo prizo idėją ir ją įgyvendino 2009 metais. Ir nors šio jubiliejaus minėjimo maratonas tyliai prasidėjo su praėjusių metų YPP laimėtojo Alexei Gordino personalinės parodos „Menininkai, galerijos ir apleistos erdvės“ atidarymu Pamėnkalnio galerijoje, o bus trankiai užbaigtas šių metų laureato paskelbimu lapkričio 9 d. „Tsekh“ galerijoje, norėtųsi išskirti viena diena anksčiau „Titanike“ atidarytos parodos „X YPP: Vilmantas Marcinkevičius. Cross The Line | Peržengti ribą“ egzistavimą. Ne tiek dėl to, kad V. Marcinkevičius – retai Lietuvoje eksponuojamas autorius (nors, dievaži, šioje parodoje galima pamatyti darbus, kurie arba nusėdo privačiose kolekcijose, arba liko pas patį menininką, arba buvo įsigyti nacio­nalinės kolekcijos, mat eksponuojami ankstyvieji, iki jo 30-mečio sukurti tapytojo kūriniai, tad parodos tiesiog negalima praleisti, jei domitės moderniu ir šiuolaikiniu Lietuvos menu), o dėl to, kad į jį daugeliui Lietuvos jaunųjų menininkų reiktų atkreipti dėmesį. Sakoma, geriausia mokytis iš kitų klaidų, kurias galima rasti istorijos puslapiuose, tačiau Vilmanto pavyzdys kupinas ne klaidų, o sėkmingo menininko karjeros modelio veiksnių.

Po tapybos studijų VDA Vilmantas greitai rado prieglobstį. Pastebėtas kolekcininkų ir galeristų iš Danijos pradėjo meninę karjerą Šiaurės Europos meno pasaulyje. Daugiau nei du dešimtmečius dirbdamas su ta pačia Danijos galerija NB ir jos vadovu Thorkildu Nielsenu sugebėjo atkakliai, tvirtai ir be chaoso įsirašyti į meno istorijos puslapius. Vilmantas ne tik subūrė ratą kolekcininkų, kurie įsigiję po kelias dešimtis jo kūrinių, ar kūrė vitražus šiuolaikinių bažnyčių interjerui, tačiau priklauso jau nykstančių menininkų rūšiai – karališkųjų šeimų tapytojams. Tai, kad nė vienas nesuklystume, nėra vien galerijos ar vien menininko darbo rezultatas. Tai neišskiriamo, vienu tonu grojančio tandemo pavyzdys. Kartais svarstau, kodėl Vilmantas neveda kursų jauniems menininkams, kaip tapti sėkmingam. O pabendravusi su jaunaisiais menininkais suprantu: itin didelė dalis jų mano, jog viskas, ko reikia karjerai, glūdi jų kūriniuose ir dirbti, rodos, ne(be)reikia. Deja.

Dale’o Carnegie’o teigimu, viską apima į kitą ir su kitu nukreiptas mūsų santykio grynumas. Belieka tikėtis, kad ne tik 15 YPP konkurso finalininkų, tačiau ir visi kiti jaunieji menininkai įvertins santykių su visa meno erdve svarbą ir supras: atkaklus, perspektyvus darbas su galerijomis ir kuratoriais neabejotinai yra sėkmingų istorijų pradžia. Tikiu, apie visa tai parodos atidaryme arba, kai tik išdrįsite jį užkalbinti, galėtų papasakoti ir pats V. Marcinkevičius arba YPP bendramintė J. Dailidėnaitė, kuri jau 10 metų ieško, randa, prižiūri ir globoja Baltijos regiono jaunųjų nepriklausomų menininkų karjerų istorijas.