Aistė Marija Grajauskaitė. Saulius Vaitiekūnas – piligrimas be tikslo, bet barbaras su žinia

Neretai galvojant, kalbant apie menininkus ar stebint jų kūrybos rezultatus vis kyla poreikis sukurti jiems pravardžių. Ne todėl, kad norėtųsi įžeisti, ginkdie, ne, bet pačiam sau palengvinant meno absorbavimą. Štai pagalvokime apie žodį piligrimas (lot. peregrinus – svetys, užsienietis). Anot žodynų, tai asmuo, išsiruošęs į piligriminę kelionę, nes nori aplankyti kokią nors šventą vietą. Neretai jo kelionės tikslu gali tapti siekis gauti nuodėmių atleidimą ar įžado vykdymas, viltis, kad tam tikroje vietoje bus išklausytos maldos ar, tarkim, pagyta nuo ligos. Dar svarbu, jog dažniausiai piligrimo tikslas yra tam tikra šventa laikoma vieta, pvz., bažnyčia. Ir šis žodis, pasitelktas kaip pravardė, sakytume, tiktų apibūdinti Sauliaus Vaitiekūno asmenybei meno lauke. Jis, XX a. 10 dešimtmečiu meno erdvėje atsiradęs iš niekur, iki šiandien yra piligriminėje kelionėje į tikslą, kurio niekas nesupranta ir kuris niekam nėra atskleistas. Tad štai atsiranda problema – jis labiau įsibrovėlis į erdvę nei žinios nešėjas. Juk negali būti piligrimas be žinios, be tikslo?.. Mat iš teisės pasukęs į meno sferą S. Vaitiekūnas tam tikra prasme iki šiandien kalba ne visiems lietuviško meno atstovams suvokiama kalba. Dar Lietuvoje piligrimu yra vadinamas teatro režisierius maestro Jonas Vaitkus. Tik pastarasis leidosi į labai aiškią kelionę, kurioje išsikelti tikslai ir sukauptos viltys buvo išartikuliuotos aiškiai. Ir šiuo atveju ne itin tinka susiekti Vaitkaus ir Vaitiekūno kelius piligrimystėje, tad kokio tipo tas Sauliaus Vaitiekūno piligrimystės aktas?

Piligrimas. Šį kartą „Titaniko“ parodų salėje iki vasario 16 d. veikiančios retrospektyvos „XXI amžiaus muziejus“ autorius yra Lietuvos šiuolaikinio meno scenoje žinomas menininkas. Tačiau tikriausiai geriau žinomas vyresniosios kartos meno mylėtojams nei jaunajai publikai. Mat, nors S. Vaitiekūnas kasmet ir sukuria po vieną didesnį projektą (beje, tai išimtinai daroma „ArtVilnius“ mugei; kodėl būtent jai – niekas nežino, belieka tik spėlioti šio piligrimystės akto prigimtį), S. Vaitiekūnas nešmėžuoja socialiniuose tinkluose, garsiai nesiskelbia reklamose, be to, nepalaiko itin glaudžių ryšių su VDA, o visa tai natūraliai sukuria Y ir Z kartų atskirtį. Nesileiskite suviliojami minties, kad šis piligrimas yra vienas Akademijos narių vien dėl to, jog parodą įgyvendinta VDA priklausančioje salėje – čia greičiausiai būta kviestinės pagarbos (verta paminėti: nuo momento, kai šių parodų salių direktoriumi tapo menotyrininkas Vidas Poškus, atėjęs iš Kazio Varnelio namų-muziejaus, į jas atplūsta vis daugiau kokybiškų parodų). Tai nėra blogai – neretai piligrimai leisdavosi į keliones norėdami pasiekti juos pakvietusius miestus, o ne tik svetimuose kraštuose skelbti savąsias tiesas. Vis dėlto, nors ir norėtųsi teigti, jog mūsų piligrimas žinomas ir užsienyje, apie tarptautinį pripažinimą vargiai galima kalbėti (ko gero, tektų sutikti, kad apskritai ne tiek daug šiuolaikinių lietuvių menininkų yra žinomi svetur).

Piligrimystės strategijos. Savitas S. Vaitiekūno braižas, kūrybinis tempas, nuosaikumas bei, rodos, tik jam pačiam aiški kūrybinė kryptis šiuolaikiniame Lietuvos meno kontekste paverčia jį bemaž persona non grata. Retai išvysime Sauliaus personalines parodas ar jo kūrybos grupinėse parodose. Anot menotyrininkės Jurgitos Ludavičienės, S. Vaitiekūno meninėje praktikoje susikerta dvi jam pačiam aiškios meninės strategijos, kurias įgyvendinant tarsi sukuriamas neįkainojamas lietuviško meno paveldas. Pagrindiniais komponentais menotyrininkė nurodo ilgus metus kuriamas gigantiškas meno instaliacijas bei mažąją akmens ir sidabro plastiką. Iš dalies J. Ludavičienė teisi – abi minimos strategijos, lyg papildydamos viena kitą, gana harmoningai susipina autoriaus kūrybiniame kelyje, tačiau kartu oponuoja viena kitai. Tarkime, dažnai naudojama politikos tematika arba paslėptas, tačiau perskaitomas krikščionybės aspektas – gana aiškiai susikertantys poliai. Nors geriau pagalvojus Jėzaus apaštalai taip pat buvo mokesčių surinkėjai, gydytojai, politikai.

Piligrimo atributai. Dažniausiai autorių įgalinanti materija, be išlygų, yra akmuo. Jo paties teigimu, paprastasis lietuviškas akmuo jau ne vieną dešimtmetį yra tapęs vizitine kortele. Netgi atrodo, jog nė vienas kūrinys neišvengia ryšio su akmeniu, nepriklausomai nuo to, kokiai medžiagai patikimas. Ir nors tie akmenys inkrustuoti sidabru, personifikuoti, gręžti, jiems vis vien pavyksta išsaugoti autentiškumą. Žiūri į jūros nuskalautą, nuglostytą, išlaižytą akmenį ir tie išgręžimai atrodo tokie natūralūs. Lyg čia buvę ir turintys būti. Tačiau tai ne be autoriaus įsikišimo. Jis stengiasi neskriausti šių gamtos kūrinių. Rūpinasi, kad intarsijos pasiduotų formai arba, atvirkščiai, ieško kitokių formų, kurios be pasipriešinimo leistųsi inkrustuojamos sidabru. Gana poetiškai, bet tiksliai J. Ludavičienė yra pasakiusi, kad Saulius akmens sielą ištraukia į paviršių, ir, pasirodo, ji sidabrinė. Dėl to šiandien pamatę šio piligrimo amuletus, kur akmuo ir sidabras susijungia harmoningoje draugijoje, nebegalime sieti akmens su auksu ar sidabro su ametistais. Visa kita pasidaro banalu arba estetiškai menkavertiška.

Saulius Vaitiekūnas. „Bon voyage“, 2005. gyčio norvilo nuotrauka
Saulius Vaitiekūnas. „Bon voyage“, 2005. gyčio norvilo nuotrauka

Skiriamasis piligrimo bruožas. Kaip jau žinome iš turimos informacijos ar jau matėme „XXI amžiaus muziejuje“, S. Vaitiekūno instaliacijose dominuoja object trouvé objektai ir aiški sociopolitinė potekstė, arba, kaip pats autorius teigia, „žinia“. Savaime suprantama, kiekvienam žiūrovui šias siunčiamas žinias tenka suvokti vis kitaip, savaip. Tačiau, kad ir kaip būtų, žiūrint į retrospektyvos eksponatus galima stipriai suabejoti jo jautrumu kontekstui ir šiandienei situacijai. Rodos, S. Vaitiekūno instaliacijas aktualiomis ir perskaitomomis paverčia tik jo paties tekstai greta arba išsamus naratyvus paaiškinimas. Tarkim, „Raudų siena“ (2015), „Žalia giria – balta jūra“ (2014), „Requiem orkestrui“ (2008–2012), „Žinia I–II“ (2000–2005), „Bon voyage“ (2005), „Enternet“ (2004) ir kt. instaliacijos, kurių kelias galima pamatyti parodoje, išsiskiria masteliu. Jų gabaritai ir paprastumas neretai sukuria neišdildomą įspūdį, verčiantį nustebti net nemažai mačiusius žiūrovus. Tačiau ar vėliau lieka kas daugiau nei vien tik gabarito, masės ir mastelio pojūtis? Dažnai atrodo, jog autorius siekia pasislėpti po šiais elementais, lyg nenorėdamas pradėti tikro dialogo su žiūrovu. Toks dialogas reikalauja jautresnės žiūros ir didesnės kantrybės. Kita vertus, sakytume, kas reikalauja daugiau kantrybės nei akmens pratašymas?.. Štai taip subtiliai, bet visai nejautriai S. Vaitiekūnas auditoriją apsuka aplink pirštą ir priverčia žvelgti į jo darbus nuolankiai, apstulbus. Belieka pripažinti: gerokai leng­viau palikti kažką be amo, nei leistis į daug pastangų atimantį pokalbį, tačiau nenuostabu – tokia šio menininko strategija.

Piligrimo curiosité. S. Vaitiekūno piligrimystė turi savotiška fetišą – autoriaus instaliacijas dar būtų galima vadinti kolekcijomis. Jam patinka ir kone tapo simptomiška beveik dekadą kolekcionuoti įvairius objektus – štai ir dabar parodoje galima apžiūrėti ir mėginti suskaičiuoti laikrodžių, medinių ližių, akmenų, muzikos instrumentų, tinklų, dujokaukių ir pan. kolekcijas, kurios sugulė į bendras, monotoniškas, gigantiškas kompozicijas.

Tad toks tas S. Vaitiekūnas, kaip piligrimas. Griaunantis meno pasaulio standartus, jei tokių būta, kuriantis savas judėjimo trajektorijas ir strategijas. Visuomet stulbinantis instaliacijų dydžiais ir retorika, nebijantis juoktis iš aplinkos. O dėl „XXI amžiaus muziejaus“ norisi pasidžiaugti, kad kuratoriui V. Poškui pavyko suvaldyti, anot J. Ludavičienės, S. Vaitiekūną, kaip barbarą, kuris įžengia į erdvę nekreipdamas dėmesio į nieką ir diktuodamas savas tiesas. Gražu žiūrėti, kaip harmoningai, tolygiai visose „Titaniko“ ekspozicijų salėse paskirstyti meno kūriniai ir jų sunkiai. Sakytume, šįkart V. Poškus pranoko pats save. O gal tyliai visus akmenis perrideno, kol Saulius kavą gėrė. O gal tiesiog sėkmingai įvyko jų abiejų draugystė ir bendradarbystė.

Būtinai užsukite į „XXI amžiaus muziejų“. Užsukite ir praleiskite kiek galima daugiau laiko, nes: 1) nežinia, kada pilno kūno S. Vaitiekūno paroda vėl bus surengta, 2) tai tikrai nėra bloga paroda, 3) paroda pasitinka su sena taksofono būdele, iš kurios dinamiškai pasipylę akmenys kažin kodėl verčia instaliaciją apžiūrinėti ilgiau nei akimirką. Būtinai pasistenkite tai daryti ryte, kai parodų salės tik atrakinamos ir kūrinius galite apžiūrėti tyliai patys sau. Leisiu sau duoti paskutinį patarimą – ypatingą žvilgsnį sutelkite į „Odę savam krantui“ ir „Requiem orkestrui“, nes retai galima pamatyti tokius kruopščius ir save kupinai įgyvendinančius kūrinius.


Fotoreportažas iš parodos čia: http://literaturairmenas.lt/mediateka/sauliaus-vaitiekuno-retrospektyvines-parodos-xxi-amziaus-muziejus

Draugai