Gabrielės Šermukšnytės personalinė tapybos paroda „Grietinėlė su pipirais“ Pamėnkalnio galerijoje, Vilniuje, veiks iki 2018 m. vasario 2 d.

Neretai rašant apie jauną menininką apima panika. Gal net labiau nei rašant apie klasikus – apie šiuos viskas jau lyg ir pasakyta, tad mums, rašantiems ir stebintiems, lieka tik atrasti naujus būdvardžius ar žodžių junginius, kurie įžemintų tai, kas įvyko šiandienos kontekste arba viršum jo. Bet štai jaunoji karta ir jos vieta – lyg galvosūkis. Dėl jų padėties (jauni, eksperimentuojantys) etiškai lyg nevalia brėžti linijos ir bandyti spręsti, geras menas ar ne, juo labiau – potencialas juose galimas ar ne. Dažnai skaitant straipsnius apie jaunus meno lauko žaidėjus galima aptikti ne tik d’Artanjano drąsos vertus apibrėžimus, bet ir tokius pasakymus kaip, pavyzdžiui, Gabrielė Šermukšnytė naujoje parodoje „Grietinėlė su pipirais“: „...beatsigręžianti atgal į gyvenimo posūkius, kaip prie priverstinės loterijos sampratos“ (aut. Vaida Stepanovaitė). Loterija, popkultūra, išvirkštinės pusės, bet kur ta grietinėlė ir juolab pipirai?..

Apie vietą. Pamėnkalnio galerijoje veikianti paroda kaip visada sutraukė reikiamą ir atitinkamą kiekį dėmesio. Tenka pripažinti, jog vis daugiau menininkų girdžiu įvertinant šios galerijos privalumus – didelius vitrininius langus ir dabar dar greta atsidariusią kavinę ELSKA, kurios svečiai gali bet kada, netrukdomi pakampiuose knygas skaitančių menotyrininkų, apžiūrėti parodas ir meno kūrinius. Tad tai, jog G. Šermukšnytės darbai visų Vilniaus gyventojų akivaizdai yra čia ir dabar, vienok nestebina. Drįsčiau teigti – puikus erdvės pasirinkimas. Rodos, analogų ši galerija neturi, tačiau jei reiktų pasakyti, kokio pobūdžio kultūros įvykių ar artefaktų galima joje aptikti, ne vienas įklimptume apibrėžimų ir atminties sankirtoje. Taigi erdvė sveikintina, tačiau nei pipirų, nei grietinėlės joje nebūta.

Apie parodą. Paroda, kaip kūnas ir reginys, visada džiugina. Geras jausmas apima pasiekus žiniai, kad jaunas menininkas nesustoja kurti, o dar geresnis – kad jo kūryba pamatoma viešai. Tai tokia geroji megztinio pusė. Blogoji... Jos nelabai yra, nes ir geroji šiuo atveju neegzistuoja. Kodėl? Jei tai nebe pirmoji menininko paroda, tuomet kalbame apie rankomis megztą ripso megztinį. O jame visos klaidos matomos... Pirmą kartą G. Šermukšnytės darbus pamačiau 2014 m. POP UP galerijoje, surengusioje parodą „Dvi veidrodžio pusės“. Kadaise klasikiniame pastate, kuriame veikė Vilniaus miesto savivaldybė, dabar – prekybos centras, paroda truko 3 ar 4 dienas. Nieko ypatinga? Drįsčiau teigti atvirkščiai. Didelės, masyvios drobės, eksponuotos viena šalia kitos, kūrė ritmingą ne itin įprastų reginių tekėjimą. Kaip dabar pamenu – jaukiai nejauku buvo žvelgti į tokius kūrinius kaip „Esu sentimentalios būsenos“, „Buvo lengviau paversti ją kuo nors kitu“ ar „Cukrinis vienaragis“. Plokščia, rodos, ekraninė tapyba atskleidė sustabdytus vaizdus, persaldinta cukraus vata (jei tik tokia būtų įmanoma) sugebėjo priminti geriausias ir blogiausias vaikystėje bei paauglystėje skaitytas knygas, girdėtas pasakas, matytas sukneles ir sapnuotus sapnus. Keista, tačiau toje tapyboje buvo galima girdėti kalbą apie tai, kas pačiai dailininkei buvo svarbu. Ir tie pipirai, ir grietinėlė buvo tikrai skalsiai, kone profesionaliai sumaišyti po šios parodos sukurtuose darbuose (pvz., „Viena laisva“, „Apsaugok mus nuo pikto“) arba tuo metu joje nepasirodžiusiuose (pvz., „Mieloji, mieloji“, „Aš tik tikiuosi būt tokia gera kaip ji“). Pastarieji, turėję gerokai stip­resnę vizualinę retoriką, lyg pranoksta šiandien esančius Pamėnkalnyje. Arba tiesiog išlaiko tokį patį kalbėjimo toną ir tarsi susijungia į bendrą vaizdą. Vos keli naujesni autorės darbai („Kas liko už kadro“, „Magiškas aštuonetas“ ir „Loterijos laimėtojas“) veid­rodiniu būdu atspindi ankstesniuose darbuose plėtotų naratyvų įgilinimą ir tęstinumą. Naująja parodą likau kiek nusivylusi – kadaise gerokai per saldi cukrinė vata nebuvo nei dar saldesnė, nei mažiau saldi. Ji labiau panėšėjo į cheminį tikros cukraus vatos pakaitalą, kuris grumuliavosi burnoje ir sprangiai slinko stemple.

Apie kritikus ir žiūrovus. Atsižvelgiant į tai, jog menininkė jau yra atsto­vaujama vienos galerijos, lieka tikėtis didesnių, skalsesnių, tikslesnių kritinių straipsnių apie tai, ką ji kuria ir eksponuoja. Mat esantieji šiandien ne itin taikliai šaudo. Čia belieka paminėti Maskvos dailės teatro įkūrėjo Konstantino Stanislavskio žodžius, kad jei ant sienos matomas šautuvas, jis turi iššauti. Na, o žiūrovai... Jiems visuomet reikia padėkoti už tai, kad žiūrėjo.

Apie autorę. G. Šermukšnytę norėtųsi visų pirma pasveikinti, kad nesustoja ir toliau kuria. Kuria nepaleisdama popkultūros temos ir žaisdama su jos įvaizdžiais. Ieškodama rebusų ir kilmių bendrysčių bei paslapčių skaidrumo. Taip pat pasidžiaugti, kad jos unikalus ir savitas braižas nenyksta ir kadaise sukùrtos drobės struktūros toliau išlieka. Galbūt kiek liūdina, kad taip skaniai seniau maišytas matomo vaizdo fotografiškumas ir ekraniškumas nyksta, atsiranda vis daugiau centrinės kompozicijos, kuri žiūrovą lyg išmuša iš vėžių. Juolab kad G. Šermukšnytės figūratyvinės tapybos skoniui tokia kompozicija suteikia ne geriausius poskonius. Bet tai metodikos klausimas, o ar mūsų visų akys įpras prie naujo formuojamo vaizdo, priklauso tik nuo jos pačios atkaklumo.

Vietoje pabaigos žodžio. Albert’as Camus pirmojoje užrašų knygelėje paliko įrašą: „O iš tikrųjų tai du monstrai.“ Aš interpretuoju, kad tai iš tiesų du monst­rai su tuo pačiu kūnu, tik dviem galvomis. Laikas, turintis vieną kūną, yra dabartis, o dvi jo galvos – tada ir dabar. Simboliška ar ne, tačiau 2008 m. sausio 12 d. dienoraštyje Alfonsas Nyka-Niliūnas įrašė: „Didieji žiemos įvykiai vaikystėje. Pirmasis: kai rytą, kas nors įėjęs iš lauko pasakydavo, kad naktį pašalo. Aš puldavau prie lango, ir tikrai, – visos kiemo balutės būdavo apsitraukusios plonyčiu permatomo ledo sluoksniu.“ Tą pačią dieną, tik po dešimties metų, visos balutės Vilniuje buvo apsitraukusios ledo sluoksniu, kai G. Šermukšnytė atidarė personalinę parodą ir turėjo galimybę suteikti dar vieną didįjį žiemos įvykį, menantį vaikystę, bet pasitiko mus visus vientisu kūnu – dabartimi – o ne fantazija. Gerai tai ar blogai, spręsti ne man vienai, o galbūt net ir ne dabar. Tačiau būtinai užsukit į Pamėnkalnio galeriją pasižiūrėti ir būtinai įsitikinkit, kad tą dieną visos Vilniaus balos apsitraukusios švelniu ledu. Ko gero, verčiausia parodą apžiūrėti ryte (aristokratiška rytą pradėti meno apsuptyje), kai važiuojančio troleibuso laidai dar skleidžia keistai šaltus elektrinius garsus, žmonės lekia į Cent­rinę polikliniką, o ELSKA tiekia tik ką pašilusio kavos aparato ambroziją raudoname kaip Ievos obuolys puodelyje.

{source}
<iframe src="https://www.facebook.com/plugins/post.php?href=https%3A%2F%2Fwww.facebook.com%2Fmedia%2Fset%2F%3Fset%3Da.1662715490488340.1073742066.321208957972340%26type%3D3&width=600" width="600" height="770" style="border:none;overflow:hidden" scrolling="no" frameborder="0" allowTransparency="true"></iframe>
{/source}