Aistė Marija Grajauskaitė. Šimto metų istorija, kuri esame mes

Paroda „Daiktų istorijos. Lietuvos dizainas 1918–2018“ Nacionalinėje dailės galerijoje veiks iki rugsėjo 30 d.

Savos šalies istorija, jos žinojimas ir išmanymas – ne privilegija ar padėka tėvynei, o labiau pareiga, kurią kiekvienas jos pilietis turėtų atlikti. Tėvų ir senelių pasakojimai, mokyklos suolo vadovėliai, universiteto enciklopedijos – visa tai siekia būti panaudota istorinėms žinioms kaupti. Nežinau, kaip kitiems, bet man greta senelių pasakojimų apie darbą gamyklose, privatizuotus miškus ar slėptus titulo dokumentus visada buvo smalsu ir malonu skaityti istorijos knygas ar leidinius, gausiai iliustruotus fotografijomis ar schemomis. Tie vaizdiniai lyg palengvindavo dalią vaizduotei, leisdavo greičiau suvokti pasakojamus reiškinius, ir taip yra iki šiandienos. Nors dabar, kai vaizdo poveikis toks gajus, o pats vaizdas (ar vizualizacija) naudojamas visur, rodos, niekas nebestebina. Tačiau klydau. Netrukus po Valstybės dienos Nacionalinė dailės galerija nustebino pãroda, kuria siekia atskleisti ir supažindinti kiekvieną žiūrovą su Lietuvos dizaino raida praėjusiame šimtmetyje.

Anot parodos idėjos autoriaus ir vieno jos kuratorių Ernesto Parulskio, jis šimtui metų norėjo surasti šimtą daiktų, kitaip tariant, po vieną daiktą, kuris tarsi reprezentuotų konkrečius vienerius metus, tačiau susitikus su dizaino istorijos žinovais, teko susitaikyti, jog nebus taip lengva. E. Parulskis suprato: tiesiog nėra šimto atributų, kurie aiškiai suformuotų lietuviško dizaino kodeksą. Ko gero, būtent dėl šios priežasties paroda tokia tiršta, gausi ir informatyvi. 333 objektai vis dėlto yra šis tas. Dar reikia pripažinti, jog visas parodos kuratorių būrys – profesionalai, kurių įdirbis jaučiamas kiekviename ekspozicijos žingsnyje. Už tokią parodą, kokia ji yra, tenka dėkoti Karolinai Jakaitei, Giedrei Jankevičiūtei, Lijanai Natalevičienei, Gintautei Žemaitytei ir E. Parulskiui. Siekiant suprasti, kodėl paroda gera, pabandykime išskaidyti jos vaizdą dalimis.

Vaizdas. Parodos architektai Rokas Kilčiauskas ir Adelė Dovydavičiūtė pasidarbavo iš peties. Vos tik priartėjus prie NDG didžiosios salės amfiteatro nustelbia pojūtis, kad esi tikroje EXPOzicijoje. Smėlio spalvos perskyros, dangaus žydrynės pjedestalai parodos objektams, ryškiai geltonas etiketažas ir tokioje erdvėje mirguliuojantys dizaino objektai it inkliuzai gintare. Ekspozicijos veidas suformuotas žavus, estetiškas, savalaikis. Jau vien iš tolo žvelgiant į eksponatų išdėstymą apima smalsumas ir noras įsilieti į parodos dinamiką.

Dalys ir navigacija. Paroda esti kaip vienis, tačiau išskaidyta į 3 temines dalis: „Valstybė ir dizainas“, „Dizainas iki dizaino“ ir „Dizaino paradoksai“. Kiekviena turi skirtingą kalbėjimo toną ne tik dėl skirtingų kuratorių rankų, bet ir dėl išsidėstymo laiko juostoje chronologine tvarka. Jei pirmos dalies kuratorė G. Jankevičiūtė žiūrovui pasakoja apie lietuviško dizaino pradžią, jo ištakas valstybės ir jos atributų (vėliava, Vytis) kūrimo kontekste, tai trečioje (beje, didžiausioje) K. Jakaitė ir G. Žemaitytė kalba apie įvairiausius dizaino erdvėje vyravusius paradoksus, pavyzdžiui, viena didžiausių Europoje televizijos kineskopų gamyklų „Ekranas“ priėmė sprendimą, kad greta jų taip pat imsis gaminti krištolą...

Ekspozicijos fragmentas. Gintarės Grigėnaitės nuotrauka
Ekspozicijos fragmentas. Gintarės Grigėnaitės nuotrauka

Toks turinio išskaidymas dalimis gerokai palengvina žiūrovo kelionę po ekspoziciją, o naratyvus istorijos ir objektų pristatymas leidžia pamatyti dizaino objektus kaip istorinių veiksmų rezultatus. Visuma tam tikra prasme atspindi visuomenės evoliucijos tendencijas, sudaro ir pasakoja materialiąją kultūros istorijos dalį, savo būtimi ją formuoja, keičia žmogaus aplinką ir suteikia konkretiems laikotarpiams būdingų bruožų.

Ryšys su publika. Tenka pripažinti: prieš keletą metų prasidėjusios kalbos, kad menas – menui, o menininkai – sau patiems, buvo jau iš dalies pateisinusios save. Tarkime, parodos anotacija kaip paradoksalus reiškinys. Atrodytų, kuratorius ir menininkai turėtų siekti dialogo su publika, tačiau kiek kartų yra tekę iš naujo (ir vėl iš naujo) pradėti skaityti atidaromuosius parodos tekstus?.. Tai viena priežasčių, kodėl parodose ar po jų žiūrovas neretai lieka sutrikęs. Prie prastos dialogo formos kartais prisideda neapglėbiami objektų kiekiai ir pateiktos informacijos koncentruotumas (arba perdėm patosiškas akedemiškumas) – objektų daug, o vietos ir laiko paaiškinti kiekvieno iš jų reikšmei ar istorijai juk nėra. Tačiau „Daiktų istorijų“ kūrybinės grupės idėja aprašyti kiekvieną objektą ar jų grupę ne sausai (klasikinis etiketavimas), o naratyviai, palengvina ir atgaivina lankytojų patirtį. Istoriniai kontekstai ir juos pasakojančių kuratorių užduotas tonas neretai verčia nusišypsoti ir prisiminti pokalbius su tėvais ar seneliais, vakarus svečiuojantis pas draugus, kai parodoje pristatomi objektai dar buvo aktyviai naudojami buityje – štai Šiaulių „Vairo“ gamyklos dviračio paaugliams „Vyturėlis“ istorijoje šmėžuoja Kalifornijos baikerių šešėlis ir roko muzikos įtakos. Tad informatyvus, tačiau gyvas ir lengvas pokalbis su žiūrovu nustebina – iš pirmo žvilgsnio nustelbiantis tekstų kiekis tampa kone geriausia parodos dalimi.

Istorija, faktai, kiekis ir išliekamoji vertė. NDG tinklalapyje galima rasti PDF dokumentą su visais „Daiktų istorijos. Lietuvos dizainas 1918–2018“ lydimaisiais tekstais. Toks, sakyčiau, dosnus galerijos poelgis vėlgi džiugina – juk ne kiekvienas turi galimybę įsigyti parodos albumus. Manau, svarbu perskaityti informaciją savu tempu, ypač kai kalbame apie tokio pobūdžio parodą, kurioje eksponatai glaudžiai susieti su šalies istorija. Ir apima geras jausmas, kad galimybė papasakoti draugams apie jau pasibaigusią parodą gerokai padidėja (pripažinkim, nors kiekvienas matėme portatyvinį televizorių „Šilelis“ pas senelius ar tėvus, ne visi žinojom, kad jais buvo galima matyti Švedijos transliuojamus kanalus!). K. Jakaitės nuomone, rengiant parodą buvo itin svarbu surinkti žinomas ir atrasti nežinomas dizaino istorijas, tad tris kartus valio „Dizaino paradoksų“ dalies autorėms, nes nuoširdžiai tikiu – ji turi kone didžiausią išliekamąją vertę.

Muzealijos ir įgyvendinta ekspozicija. Tam tikrus muziejinius objektus teko skolintis iš privačių asmenų – jau minėtą „Šilelį“ iš savo namų laikinai paskolino pats jo kūrėjas profesorius inžinierius Antanas Žilius. Kitus daiktus teko atkurti, pvz., vieną iš aštuonių dabar jau nebeegzistuojančio „Astorijos“ viešbučio baro kėdžių, kuri atstovauja menkai ištyrinėtam, nesukauptam ir menotyrininkams vis dar slėpiningam XX a. 9 dešimtmečiui. O Lietuvos dizaino rekordininkės bulvių tarkavimo mašinos „EKB-1“, ko gero, net nereikėjo skolintis – ją kas trečio mūsų mama ar močiutė vis dar turi namuose. Beje, „Philips“ gamyk­la tokių negamina – štai vis dar neužpildyta niša. Ir toji „ETB-1“ negenda, nors tu ką... Paroda ir jos iškelti lūkesčiai pranoksta save. Nedažnai tenka aplankyti parodas (Lietuvoje ir užsienyje), kur specialiai joms būtų atkuriami eksponatai, juk daug paprasčiau naudoti tai, kas yra prieinama.

„Daiktų istorijos“ suteikia galimybę į kasdienius namų artefaktus pažvelgti kitaip. Galbūt nebesinorės persiško kilimo (nors noras jį turėti nėra gėdingas) ir pradėsime svarstyti apie Mikalinos Glemžaitės lietuviško buto idėją. Galbūt pradėsime ieškoti Jono Prapuolenio baldų Panevėžio mašinų turguje ar magnetolų „Neringa“ ir „Lietuva“ vintažo skyriuose, o gal pakaks nuvykti pas senelius ir paprašyti Panevėžio „Ekrano“ krištolo. Vis dėlto keista – vykstame į „Ikea“ baldų ar serviso detalių, keliaujame į butikus ir ieškome provanso stiliaus veidrodžių, tačiau iš trijų su trupučiu šimtų objektų tikrai atrasime bent kelis, kuriuos norėtume turėti savo namuose. Ir nors per tą Lietuvos šimtmetį susidūrėme su dviem okupacijomis ir viena reokupacija, vis viena įdomu pasvajoti, kaip būtų atrodęs lietuviškasis dizainas, jei projektuotojų kuriami daiktai, formavę tuomečio žmogaus erdvę ir jį patį, būtų įsilieję į neatsiejamai naujos, postmodernios materialios kultūros dalį, kuri esame mes.

Parodos nuotraukos


Iš 3665 žurnalo (2018-10-10 20:51:09)
Draugai