Metinė apžvalginė tapybos paroda „Skrydis" galerijoje „Arka"
1931 metais Steponas Darius ir Stanislovas Girskis užsuko į vieno laikraščio redakciją papasakoti apie savo planus skristi per vandenyną į Lietuvą. Idėja sulaukė palaikymo, tik Girskio pavardė redaktoriui pasirodė nelietuviška ir duete „Darius ir Girskis" nekaip skambanti, todėl pasiūlė jam pasivadinti Girėnu. S. Girskis kiek sutriko, paskui gūžtelėjo pečiais – gerai, tebūnie Girėnas, jei taip bus lengviau surinkti reikiamus pinigus. Praėjo kiek daugiau nei 80 metų. Lietuvos dailininkų sąjunga planavo kasmetę apžvalginę Vilniaus tapytojų parodą. Pavadinimas „Apžvalginė paroda" skambėtų nekaip, tad parodos kuratorė Arūnė Tornau pasiūlė pavadinti ją „Skrydis" ir dedikuoti Dariaus ir Girėno skrydžio per Atlantą 80-osioms metinėms. Namų darbų gavę menininkai kiek sutriko, paskui gūžtelėjo pečiais – gerai, tebūnie „Skrydis", jei tik taip galima patekti į metus lauktą parodą.
Nežinantiems priminsiu, jog ši kasmetė paroda visada vyksta „Arkos" galerijoje ir yra lyg Vilniuje gyvenančių Lietuvos dailininkų sąjungos narių-tapytojų metinė ataskaita. Parodos organizatoriams išplatinus kvietimą, savo kūrinius parodai gali pateikti visi sąjungos nariai ir bent jau dauguma jų būna parodyta. Kai kuriems tokios parodos – vienintelė proga pristatyti savo kūrybą visuomenei. Šiais metais nuspręsta parodai suteikti dar ir konkrečią temą, į kurią menininkai reagavo dvejopai: vieni parodai pateikė seniau sukurtus paveikslus, bent kiek tinkančius šiai temai, kiti paveikslus kūrė specialiai. Patikėkit, tiek lėktuvėlių vienoje parodoje dar neteko matyti!
Tai, kaip skirtinguose kontekstuose interpretuojami valstybei svarbūs istoriniai įvykiai bei kas juose akcentuojama, leidžia pamatyti, kas mums aktualu šiandien. Tapytojų paroda Dariaus ir Girėno tema tuo ir intriguoja – juk menininkai paprastai jautriai fiksuoja aplinką bei jos nuotaikas ir sugeba atskirti oficialių kalbų skambesį nuo tikrosios žmonių sielų muzikos, kitaip tariant, nefasadinio gyvenimo. Tad ir pažvelkime į parodą šiuo aspektu – kaip, kokiomis stilistinėmis ir ikonografinėmis priemonėmis menininkai perteikia „Lituanicos" skrydžio temą.
Iš parodoje esančių įvairios stilistikos ir tematikos kūrinių galima skirti kelias pagrindines Dariaus ir Girėno istorijos traktavimo tendencijas. Karaliauja, žinoma, drama. Dramatiškai ant drobės tykšta dažai, lūžta potėpiai ir figūros, liejasi spalvos. Toji drama paveiksluose turi tarsi dvi kryptis: šviesiąją ir niūriąją. Keliuose paveiksluose kompozicija, ekspresyvūs potėpiai bei spalviniai deriniai kalba apie pozityvią, įkvepiančią dramą, kitur, priešingai – ji perteikiama niūriai, blizganti oranžinė „Lituanica" tampa rudu, pikta lemiančiu objektu ir niūriai grūmoja pikti dangūs. Puspilnės ir pustuštės stiklinės testas tinka ir menininkams – vienas mieliau kalba apie laimę kurti, kitam artimesnė kūrėjo kančios tema. Visai kaip ir šiandienėje Lietuvos visuomenėje, antrųjų, mieliau besirenkančių niūresnes spalvas, kiek daugiau.
Be dramatiško ekspresionizmo, parodoje galima rasti ir kitos stilistikos kūrinių: realistinių paveikslų ir lyriškų abstrakcijų. Realistine stilistika sukurti šioje parodoje eksponuojami darbai pasižymi objektyviu istorijos fiksavimu. Štai kostiumuoti Darius ir Girėnas pėdina lėktuvėlio link, kitur – natiurmortas su lakūno akiniais ir pirštinėmis bei kaip senoviniai pergamentai į ritinius suvynioti žemėlapiai, trečiajame – motociklu lekiantis vyras. Abstrakcijas kuriantys menininkai tokio pobūdžio teminėse parodose visada išlošia – dauguma jų pateikė seniau sukurtus paveikslus, fiksuojančius ne įvykį, o emocijas, kurių spektras svyruoja nuo lyriško liūdesio iki dramatiškos įtampos. Paroda gan tiksliai fiksuoja ir viešojo kalbėjimo apie Darių ir Girėną ikonografiją. Dažniausiai pasikartojantis motyvas – lėktuvai, jie laukia skrydžio, skrenda, krenta, guli sudužę. Taip pat galima rasti kryžiaus, Ikaro (žmogaus su sparnais), paukščio simbolių.
Gali būti, kad dramatišką parodos pobūdį lėmė parodos rengėjų pozicija ir tikslai: „Parodos rengėjai nori priminti visuomenei Lietuvos didvyrių S. Dariaus ir S. Girėno transatlantinio skrydžio svarbą, meninėmis priemonėmis įprasminti didvyriškumo, pasiaukojimo Tėvynei, tragiškos žūties sąvokas. Tikimasi atskleisti lakūnų asmenybes, sudėtingą laikmetį, priminti jų įvykdyto didvyriško skrydžio prasmę šiandieniniam žiūrovui." Žodžiai „patriotizmas", „drąsa", „tragedija", „žygdarbis", „didvyriškumas", „pasiaukojimas" puikiai tinka įvardyti šių dviejų žmonių poelgiui. Vienintelė problema – didingi žodžiai ir metaforos tapo klišėmis, jie nebeveikia realiame gyvenime ir tėra puošnūs, ypatingesnėms progoms ištraukiami atributai. Tiesa ir tai, kad tokios istorijos kaip ši niekad nepasimiršta. Jos tik gali būti perrašomos, perkeliant akcentus pagal kartos aktualijas ar šalies situaciją.
Be svarbiausiojo istorinio, kulminacinio taško – „Lituanicos" skrydžio, Dariaus ir Girėno gyvenimų istorija yra ir emigrantų istorija. Taip pat – istorija smalsių, savo laiko aktualijoms atvirų asmenybių. Pasakojimas apie tuos, kurie veikia, dalijasi žiniomis ir idėjomis bei savo užsidegimu įkvepia aplinkinius. Ji mums šiandien aktuali, nes primena apie toleranciją, individo vertę, palaikymą tų, kurie ryžtasi kažkam neįprastam, galbūt beprotiškam. „Arkos" galerijoje šiuo metu veikianti paroda „Skrydis" nepateikia novatoriškų idėjų ar radikalių eksperimentų. Tačiau joje esantys kūriniai, tokie skirtingi savo raiška, turiniu ir brandumu primena, kad kiekvienas turime savitą požiūrį į, rodos, tokius bendrus dalykus. Tai gali paskatinti dar kartą susimąstyti ir pamėginti mintyse nusipiešti savo paveikslą. Tada, žiūrėk, kokį kartą susilaikysime nepasakę, kad emigruojantys žmonės išduoda Tėvynę ar nepabarę tų, kurie, mūsų galva, užsiima dėmesio nevertais, beprasmiškais dalykais. Juk be istorinių įvykių, yra dar ir asmeniniai žygdarbiai, tokie kaip kažkam laiku pasakytas geras žodis, nuoširdžiai atliktas darbas ar sąžiningai nutapytas paveikslas. Galbūt jie ir yra patys svarbiausi.