Akvilė Zarankaitė. Įrodykite, kad esate žmogus

Spontaniška spontaniškai aplankytos parodos recenzija

Tarptautinė grupinė paroda „Nauji fotografijos įrankiai: nuo Google’o iki algoritmo“ Vilniaus fotografijos galerijoje veiks iki spalio 13 d.

Saulėtą rugsėjo 14-osios vakarą buvo atidaryta paroda „Nauji fotografijos įrankiai: nuo Google’o iki algoritmo“. Kartu su ja pristatytas ir naujasis žurnalo „Fotografija“ numeris (jį sudarė pats parodos kuratorius Paulas Paperis), kaip parodos tąsa. Peržvelgus Paulo kuruotų parodų istoriją asmeniniame tinklalapyje (itismyparty.org), pvz., pirmoji pasaulyje „Snapchat“ paroda „THIS IS IT / NOW“ Niujorke, matyti, kad naujųjų technologijų, jau įsiveržusių į mūsų kasdienybę, temos jam nėra svetimos. Juk akivaizdu, kad išmanieji telefonai, planšetės, kompiuteriai, papildyti tokiomis programomis kaip instagramas, snapčatas ar „Photoshopas“, įgalina visus tapti „fotografais“, bendrauti / dalytis vaizdais ar juos modeliuoti taip, kaip mums patinka, šitaip iškreipiant, modifikuojant, kitaip tariant, pagražinant pačią realybę.

Panašūs diskursai, nagrinėjantys technologijų įtaką mūsų kasdienai bei meninėms praktikoms, neretai pasipildo apokaliptinėmis nuotaikomis, persmelktu liūdėsiu. Taip anotacijoje teigia ir pats kuratorius: „(...) šie meno darbai susiduria su technologizuotu mūsų pasauliu. Jie kalba apie pokyčius, kuriuos mažai kas numatė. Būdami taip giliai panirę, (beveik) galime pajusti viso to skausmą.“ Tačiau filosofijos istorijoje svarstymai technologijų klausimais driekiasi jau nuo XX a. pradžios. Galvoje turiu ir Martiną Heideggerį, ir Frankfurto mokyklos atstovus, svarsčiusius apie meną, ir Roland’ą Barthes’ą, Susan Sontag, Gilles’į Deleuze’ą, Vilémą Flusserį, ir dabartinius spekuliatyviuosius realistus, susibūrusius vos ne tais pačiais metais, kai kilo postinternetinio meno banga. Quentinas Meillassoux, kituose kontekstuose mąstęs apie realybę per se, klausė, kiek paties žmogaus sukurti prietaisai gali adekvačiai byloti apie supantį pasaulį. Filosofai taip pat yra pastebėję problemų, susijusių su technologijų žala vaizduotei, kūrybiškumui, santykiui su tikrove. Panaši situacija ir su fotoaparatu – žmogaus sukurtu technologiniu įrankiu, kuriuo, fiksuodami mus supančią tikrovę, galime kurti naujus naratyvus.

Atrodytų, paroda kviečia lankytojus kartu su darbų autoriais pasvarstyti apie fotografijos dabartį ir ateitį, klausti, kas yra fotografija, kur link ji eina, kaip kinta, ar kompiuterinės grafikos įrankiai gali ją pakeisti, ar jais kurti atvaizdai gali būti vadinami fotografijomis? Apžvalgoje nemėginsiu atsakyti į šiuos klausimus. Nes, anot „Fotografijos“ žurnalo pirmosios esė „Mašinos, metodai, žmonės“ autorės Alise Tifentale, kol kas neturime metodologinių-teorinių įrankių šiuolaikinės fotografijos kryptims nagrinėti: „Net jei meno pasaulis pripažintų kompiuterinio meno egzistavimą (įskaitant ir meną, tiesiogiai priklausantį nuo skaitmeninės fotografijos niuansų ar kitų skaitmeninių procesų), meno istorikams trūktų teorinių įrankių tokiems kūriniams aptarti. Šis trūkumas tampa labai akivaizdus skaitmeninės ir tinklo fotografijos sferose. Jei, tarkim, rašytumėte apie fotografiją dešimtajame dešimtmetyje, galėtumėte remtis Walterio Benjamino, Roland’o Barthes’o, Susan Sontag ar Allano Sekulos įžvalgomis. Tačiau jei rašote apie fotografiją vėliau nei 2010-aisiais, beveik garantuotai pasiklysite ir liksite vienas. Cituodami Benjaminą ar Barthes’ą šiandieniniame instagramo ir „Flickr“ pasaulyje daug nelaimėsite.“ Tarsi lieka atviru žvilgsniu apeiti parodą ir pasiduoti. Prisipažinsiu, eiti neketinau. Ir sužinojau apie ją ne iš šmėkštelėjusio renginio feisbuko naujienų sraute, o veikiau kolegoms, kuriems buvo patikėta pasirūpinti muzika per atidarymą, pakvietus keliauti kartu. Kol jie jungė laidus ir statė garso kolonėles, turėjau galimybę skirtingomis trajektorijomis apeiti parodą prieš pasirodant lankytojams.

Pirmame galerijos aukšte tik įėjus dėmesį patraukė Jameso Bridle’o darbas „Seamless Transition“. Iš pirmo žvilgsnio – tarsi tuščių vietovių fotografijos, kuriančios nejaukumo, netikrumo atmosferą. Ir tikrai perskaičius aprašymą sužinai, kad tai galios struktūros – migracijos tarnybos Jungtinėje Karalystėje – vizualizacija, atkurta remiantis autoriaus prisiminimais ir archyvuose rastais architektūriniais brėžiniais, bend­radarbiaujant su architektūros dizainerių komanda „Picture Plane“ (pavadinimu, begėdiškai primenančiu Traviso Egedy’aus muzikinį projektą „Pictureplane“, įkvėptą technologijų ir žmogaus santykių temos, ir pagalvoji, negi jis metė savo muzikanto-dizainerio karjerą, persikraustė į JK ir tapo architektu?) Šalia, ant kitos sienos besikeičiantys Manto Grigaičio darbai planšetėje, kurie taip pat buvo kuriami naudojantis kompiuterinės grafikos programomis. Tiesa, tikriausiai dėl mastelių skirtumo, pastarasis darbas kiek nublanko, o štai J. Bridle’o animacija, ilgiau žiūrint, ėmė vis labiau hipnotizuoti ir DJ’ų leidžiama elektroninė, veikiau ambient muzika, tarsi kūrė šio darbo garso takelį ir pagilino įspūdį.

Aarono Hegerto darbas iš serijos „Shallow Learning“. Autoriaus nuosavybė
Aarono Hegerto darbas iš serijos „Shallow Learning“. Autoriaus nuosavybė

Pirmame aukšte – darbai, sukurti skaitmeninėmis priemonėmis ir eksponuojami skaitmenoje. Užlipus į antrą, matomi jau materialūs darbai. Penelope’s Umbrico instaliacija – ritė, ištempta lyg kilimas, – sukuria begalybės įspūdį, su kuriuo turbūt susidūrė pati autorė, „Flickr“ pamačiusi daugybę vienas į kitą panašių mėnulio fotografijų. Šiuo darbu autorė mėgina nagrinėti autorių teisių problemą internetiniame vaizdų daugyje ir, pasirodo, visiems mėnulio fotografams, sutikusiems paskolinti fotografijas, yra pažadėjusi, jei tik darbas bus parduotas, gautą sumą pasidalyti po lygiai. Žingsniuojant toliau – Aarono Hegerto darbas „Shallow Learning“, kuris, lyg kontrastas dibtinio intelekto „giluminio mokymosi“ (deep learning) praktikoms, naudojamoms kompiuterį / robotą mokant aptikti veidą, atpažinti vaizdą, parodo, kaip vis dėlto skirtingai tą patį vaizdą mato žmogus ir kompiuterinė programa. Tam A. Hegertas naudojo savo darytas, tačiau iki tol niekur internete nepasirodžiusias fotografijas, „Google“ vaizdų paieškoje surastus jų atitikmenis ir „Photoshopo“ programoje sujungė juos content-aware fill įrankiu. Rezultatas išėjo estetiškai itin patrauklus, o kartu pademonst­ravo, kad „Google“ algoritmo akiai žmogiškosios gamtos vaizdai panašėja į jo „prigimčiai“ artimesnius darinius, pvz., belapio beržo šakos prilygintos architektūrinėms konstrukcijoms, uolos, ant kurių tupi kirai, tampa kone plastikiniu, sintetiniu objektu. Tokie tad skirtumai. Paskutinio parodos kūrinio „False Positives“ autorė Esthera Hovers tyrinėja išmanio­jo stebėjimo sistemas, gebančias atpažinti įtartiną žmonių elgesį. Pavadinimas nurodo į sistemų klaidas, dėl kurių saugumo tarnybos gauna netikrų pavojaus signalų ar įspėjimų. Menininkė bendradarbiavo su saugumo ekspertais Briuselyje, šie jai nupasakojo žmonių kūno kalbos anomalijas. Remiantis jomis ir buvo sukurti algoritmai, pagal kuriuos sistemos atpažįsta įtartiną elgesį. Deja, yra atvejų, kai pareigūnai, aklai pasitikėję šiomis „išmaniomis“ sistemomis, nubaudė ar netgi nužudė visai nepavojingus asmenis. Būtų visai pravartu susipažinti, koks mūsų elgesys ar kūno kalba, gestai galėtų kelti sistemai įtarimų.

Šią grupinę parodą dėčiau į tarpdisciplininę lentynėlę. Joje iš pirmo žvilgsnio mažai ką galintys pasakyti darbai nurodo į pačių autorių tyrimų gelmes ir atskleidžia platų teorinį lauką. Siūlau patiems pasivaikščioti ir apsvarstyti įvairius probleminius klausimus, tačiau nepamiršti, jog technologijos vis dar yra kuriamos ir valdomos žmonių. Todėl ir jų besąlyginei įtakai kol kas neverta pasiduoti, kaip ir apsikrėsti apokaliptinėms nuotaikoms, nes „Google“ vis dar nenužudė nei fotografijos, nei meno.


Iš 3665 žurnalo (2018-10-10 04:05:44)
Draugai