Aldis Gedutis. (Su)liniuotas pasaulis

VII interformato simpoziumas „Palei linijas / Along Lines“ (alonglines.nidacolony.lt; kuratoriai Vytautas Michelkevičius ir Thomasas Thielas) VDA Nidos meno kolonijoje vyko 2017 m. gegužės 19–22 d.

 

Simpoziumas reflektuos liniją kaip pagrindinį vizualinių žinių elementą ir mediją. Lietuvos ir Kuršių nerijos geopolitiniame kontekste, mąstant apie Kuršių nerijos pakrantę ir dabartines bei istorines sienas, grupė menininkų, filosofų, archeologų, šokėjų ir atlikėjų susiburs apsvarstyti (ir drauge atlikti) šiuolaikinius linijų kontekstus, apimančius kintančią ir pėdsakus paliekančią informaciją, ekologinius pokyčius bei naujas fizines ir virtualias teritorijas. Naudodamasis linija kaip simboliniu, metaforiniu ir analitiniu instrumentu simpoziumas atskleis įvairias strategijas, kaip susieti šiandienę kultūros ir visuomenės būklę per braižymo, žemėlapiavimo, piešimo, vaikščiojimo, įrašymo, atlikimo, rašymo, skaitymo ir dainavimo metodus. (Iš simpoziumo pristatymo)

Ruth Proctor. „Dangus griūva“ . Nuotrauka iš VDA Nidos meno kolonijos archyvo

Sudėtinga apžvelgti tris dienas trukusį renginį, kuriame savo vizijomis, idėjomis bei patirtimis dalijosi mažiausiai 20 menininkų, mokslininkų, kuratorių, filosofų, menotyrininkų, šokėjų ir kt. Laike ir erdvėje išbarstyti nebend­ramačiai simpoziumo žanrai ir skirtinga jo veikla verčia atmesti tematinį bei chronologinį apžvalgos struktūravimą. Tarpdisciplininės ir transdisciplininės prieigos sujaukia įprastus klasifikavimo principus. Apžvelgiant renginį, skirtą riboms, erdvėms, linijoms ir t. t., pravartu atsisakyti minėtų struktūravimo principų. Bene geriausiai šį tekstą gali struktūruoti erdvinė prieiga. Kadangi simpoziumo renginiai vyko skirtingose erdvėse – viduje (palėpė, rūsys) ir išorėje (miškas, kopos, vanduo), verta pabandyti išnaudoti šios prieigos teikiamas priemones.

Palėpė. Nežinia, ar sąmoningai, ar atsitiktinai simpoziumo rengėjai intelektualiausius ir, vaikų manymu, nuobodžiausius renginius perkėlė į VDA Nidos meno kolonijos pastato palėpę. Tarsi rodydami galvos ar mąstymo sąsajas su aukščiausia pastato vieta. Sąmonė ir palėpė – kūno ir pastato analogija. Palėpėje mažiausiai improvizacijos, vaizdo, beveik jokio (papildomo) garso. Dominavo griežtai intelektualinis diskursas. Pranešėja (-as) priekyje ir centre, kaip pasakytų architektai, „ant ašies“. Pojūčiai minimalizuoti. Protas įsitempęs.

Karen O’Rourke. „Linijos, kuriamos vaikštant (arba) linijos, kuriančios erdves“

Žanras: sėsli paskaita apie judėjimą. Raktažodžiai: H. Lefebvre’as, socialinės erdvės, taikomasis pedestrianizmas, erd­vių įprasminimas ir kūrimas vaikštant, erdvės kolonizavimas.

Nemažą dalį linijų atrandame. Jų negalime nei kontroliuoti, nei keisti. Pa­p­rastai geometrinės, geografinės ar geopolitinės linijos mums nepavaldžios. Tai dažniausiai nekintančios ar nekeičiamos duotybės. K. O’Rourke sutelkė dėmesį į mums pavaldžias linijas ir kasdienį jų konstravimą. Linijos, kurios atsiranda vaikštant, (per)kuria ir (per)konstruoja erdves. Todėl „taikomojo pedestrianizmo“ praktikos išryškina linijų vaidmenį mus supančiose erdvėse. Galbūt todėl kartais kyla noras pasivaikščioti?

Zbyněkas Baladránas. „Neapibrėžti pasiūlymai“

Žanras: Kafkos įkvėpta paskaita apie transformacijas. Raktažodžiai: atlasas, pokyčiai, (nelinijinė) enciklopedija, transformacijos, atsitiktinumas, galia, kolonia­lizmas, neoliberalus kapitalizmas.

Rytų ir Vidurio Europa išgyvena laikotarpį, kai viskas nuolat kinta, o įprasti atskaitos taškai pranyko kartu su pokyčiais. Po transformacijų mūsų niekas nebesup­ranta. Net ir patys savęs nesuprantame. Kas mus ištiko? Meniniu tyrimu grindžiamas „Transformacijų atlasas“ padeda atsakyti į šį klausimą. Nelinijinė atlaso prieiga padeda judant įstrižai atskleisti nematomas galios ašis. Atlasas dvikalbis (čekų ir anglų kalbomis), tačiau tai dar labiau paryškina nelinijinį jo pobūdį – tie patys straipsniai skirtingomis kalbomis parašyti skirtingų autorių, todėl gerokai skiriasi. Būdinga šiai Europos daliai, ar ne?

Marcusas Steinwegas. „Diagraminis mąstymas“

Žanras: tradicinė paskaita su viena skaidre. Raktažodžiai: diagrama, tvarka, chaosas, G. Deleuze’as, pasaulis po / be Dievo, išnykusios ribos.

Paskaita apie diagraminio mąstymo ištakas, kai diagrama tarpininkauja tarp tvarkos ir chaoso. Nebendramatiškumas. Intensyvumas. Heterogeniškumas. Beribiškumas. Nestabilumas. Visa tai verčia subjektą bandyti išlikti chaotiškame pasaulyje, kurį apleido Dievas, ir pasinaudojant diagramomis siekti susigrąžinti bent dalį ankstesnės tvarkos, pasidavusios linijiniam struktūravimui. Diagrama kaip terapinė priemonė?

Astrit Schmidt-Burkhardt. „Mačiūnas, žemėlapiavimas ir reikšmė“

Žanras: punktuali paskaita. Raktažodžiai: J. Mačiūnas, Rusijos istorijos žemėlapis, ideologiniai žemėlapiai, žemėlapis kaip politinės tapatybės garantas, besiplečianti imperija, abstrakčios linijos, abstrakčios sienos.

Paskaita apie J. Mačiūno Rusijos istorijos žemėlapius ir politines kartografijos prasmes, kai žemėlapis suteikia piliečiams tapatybę, paremtą didžiulės valstybės kontūru. Tai padėjo suprasti, kas turėta omeny senoje sovietinėje dainoje: „Мой адрес не дом и не улица, мой адрес – Советский Союз!“ (liet. „Mano adresas ne namas ir ne gatvė, mano adresas – Sovietų Sąjunga!“). Kodėl J. Mačiūnui tai rūpėjo?

Rūsys*. Čia buvo gerokai daugiau kūniškumo. Laiptais į apačią. Sutemos. Prieb­landa. Prislopintas garsas. Pranešėjai-kūrėjai ne centre, o šone arba gale. Pusiau transo būsena. Magijos seansas. Kuriame buvo galima patirti paleilinijiškumą skirtingais intelektiniais ir kūniškais modusais.

Christophas Finkas. „Įvadas į judesių atlasą: praktika, pavyzdžiai ir pozicija“

Žanras: interaktyvi paskaita, kuo gali virsti pavargusio dviratininko kelionės. Raktažodžiai: erdvėlaivio nusileidimas, kelionė, cirkuliarumas, nelinijinės chronologijos, skylėta ateitis, kiauraviduris diskas kaip nauja chronografinė priemonė.

Trys ekranai. Paraleliai rodomi vyksmai. Asmeninės patirtys. Shuttle nusileidimas. Kelionės dviračiu. Nuolatinė refleksija. Kasdienis savo koordinačių ir pozicijos nustatymas.

Rūsti menininko kasdienybė, jokio lengvumo ar džiaugsmo. Įspūdinga keramika. Itin originalus požiūris... Įspūdinga, tačiau apžvalgoje neišsakoma ir nepakartojama...

Svenas Johne. „Geležinė uždanga. Rinktiniai darbai apie senas ir naujas sienas“

Žanras: kūrybos apžvalga (the best of Sven Johne). Raktažodžiai: sala, vanduo, siena, geležinės uždangos, riba, izoliacija, kliūtis, jos įveika.

Įdomus būdas susieti istoriją, pasakojimą, vaizdą ir garsą, kai dokumentiniai vaizdai derinami su pusiau fiktyviais pasakojimais apie tai, kas išties galėjo nutikti. Menininkas aktualizuoja skirtingas valstybių sienas – vienos saugo piliečius nuo išvykimo, kitos trukdo atvykti nepageidaujamiems elementams. Kiekviena „neįveikiama“ siena neišvengiamai sulaukia įvairių, neretai išradingų ar ekstremalių bandymų pažeisti. Dauguma tokias sienas nelegaliai kerta bent vaizduotėje. Kažkada tai buvo aktualu nidiškiams ar klaipėdiečiams. Smalsu, kokios sienos sukelia didesnę depresiją – draudžiančios išvykti ar atvykti?

Nikolausas Ganstereris. „Braižymas tarp linijų: įkūnyto diagramavimo link“

Žanras: paskaita, pristatanti intelektinius ieškojimus, pasitelkus kūniškus judesius. Raktažodžiai: kūnas, diagrama, įkūnyta diagrama, diagraminis kūnas, choreografija, automatizmas, prezentacija (vietoj reprezentacijos).

Įkvėptas ir įkūnytas pasakojimas, kaip linija, esanti galvoje, gali tapti linija ant popieriaus, ši tampa linija erd­vėje ir kaip visa tai verbalizuoti. Jei M. Stein­wegas palėpėje aiškino, kaip ir kodėl atsiranda diagraminis mąstymas, tai N. Ganstereris rūsyje rodė kūniškas tokio mąstymo prielaidas. Panašu, kad tos prielaidos fiziškai nepatogios ir skausmingos... Don’t try this at home!

Artūras Raila ir Kęstutis Juškys. „Power of the Earth. Geo-energetic Currents (Ley Lines)“

Žanras: transdisciplininė ir interaktyvi paskaita su galimybe išbandyti virgules. Raktažodžiai: žemės energija, kosminė energija, energijos srautai, Hartmanno gardelė, virgulės.

Paskaita rūsyje apie politinę energiją, spekuliatyvią fiziką, keistas etimologijas, subjektyvų neapibrėžtumą, energijos laukų suliniuotą Žemę. Ant­roje dalyje Parnidžio kopos apžvalgos aikštelėje virgulininkas K. Juškys dalijosi žiniomis apie energijos sklaidą per kopas: nuo Parnidžio iki pačios Klaipėdos. Pasirodo, energija kyla per kopagūbrius ir akumuliuoja vis daugiau žemės galių. Energija juda iš Pietų į Šiaurę, kol galiausiai visa pozityvia jėga užgriūva kontinentinę Lietuvą ties Klaipėda. Įdomu, kaip veikė ši energija tuomet, kai visa Kuršių nerija priklausė Vokietijai? Kas nutiko energijai neriją padalinus tarp Rusijos ir Lietuvos? Matyt, panašiai kaip G. W. Leibnizo Dievas paklūsta matematikos dėsniams, taip žemės energija paklūsta politinio žemėlapio ir jame subraižytų linijų diktatui...

Bene mažiausiai išnaudota ir aktua­lizuota simpoziumo erdvė – pajūris. Net nepaisant to, kad ši erdvė bene labiausiai linijinė. Horizonto linija. Kranto linija. Kopų linija. Pasienio linija. Čia beveik nėra vertikalių. Beveik vien horizontalės.

Ines Hochgerner. „Iš kurios pusės bepažiūrėsi“

Žanras: trumpas perrišimas ir / ar perpančiojimas. Raktažodžiai: siena, virvė, smėlis, šiukšlių maišai, pasienio bokštas.

Juoda figūra šviesaus smėlio fone. Menininkė artėja prie valstybės sienos. Valstybės siena nepasiekiama. Likus pusei kilometro, kelią sienos link pastoja trys vertikalės (du pranešimai apie tolesnio judėjimo draudimą ir medinis stulpas viduryje) ir tarp jų ištiesta virvė. Šalia linijos (leistinoje zonoje) keli pilni šiukšlių maišai (pasienio zona švari). Menininkė atriša ir suvynioja virvę. Paskui perriša virvę iš naujo. Judesiai ir veiksmas primena karvių perkėlimą ganyklose. Perpančiojusi sieną juoda figūra išdidžioje vienatvėje tolsta. Gilyn į Lietuvą. Kokia virvės funkcija? Ją galima nesunkiai apeiti... Pseudosiena? Pseudokliūtis? Preliudija prieš tikrą sieną? Pseudopriežiūra? Linijos absurdas?

Awst & Walther. „Be įsipareigojimų“

Žanras: pusiau prievartinė fotosesija. Raktažodžiai: jūra, veidrodžiai, atspindys, kopos, išnaudojami simpoziumo dalyviai.

Bene labiausiai linijinis veiksmas. Nugaromis į jūrą išrikiuojami 20 simpoziumo dalyvių. Jie laiko veidrodžius, išsklaidančius asociacijas su egzekucija. Veidrodžiai turi atspindėti kopų ir dangaus sandūrą. Horizontali veidrodžių eilė, atliekanti gamtinių linijų inversiją. Tiesa, pakeičiama atspindėjimo kryp­tis –­­ vietoje žadėto jūros atspindžio fiksuojamas kopų atspindys. Jei gamtinės ir geografinės linijos yra sąlyginai stabilios, tai 20 veidrodžius laikančių žmonių linija sunkiai (su)valdoma ir (su)kontroliuojama. Ypač siekiant išgauti fotografijai tinkamą linijinį atspindį...

Kopos. Karštis. Smėlis. Tvora. Menama valstybės siena. Tikras gamtinis rezervatas. Takeliai. Samanos. Kalvos. Saulė. Marios. Tyla. Horizonto linija.

Ruth Proctor. „Dangus griūva“ (If the Sky Falls (Smoke Walk))

Žanras: padūmavęs performansas. Raktažodžiai: kopos, miškas, dangus, fakelas, mėlyni dūmai, šešėliai, tikslingas ėjimas, dūminė trajektorija.

Susirinkę ant Parnidžio kopos ap­žvalgos aikštelės simpoziumo dalyviai griežtai laikosi instrukcijų. Klaidingų instrukcijų. Suaugusiųjų žvilgsniai nukreipti pietryčių link. Vėluojančio performanso laukimas. Laikydamiesi teorinių nuorodų suaugusieji žvelgia „teisinga“ kryptimi, kur nieko nevyksta. Simpoziume dalyvaujantys vaikai akivaizdžiai nuobodžiauja, todėl jų koncentracija nuolat keičia objektą bei veiklos pobūdį. Smagiausia ridentis smėliu žemyn. Būtent vaikiškas balsas paskelbia suaugusiųjų klaidą, ir vaikiškas pirštas nukreipia rimtus žvilgsnius pietvakarių kryptimi, kur iš už kalnapušių ima virsti sodriai mėlyni dūmai. Mėlyni dūmai gelsvo smėlio, žalio pušyno, mėlynų marių ir žydro dangaus fone. Menininkė kūnu brėžia liniją nuo miško iki marių. Ėjimas tiesia linija. Ant smėlio likusi pėdsakų linija. Dūmų linija. Dūmų šešėlio linija. Dangaus griūtis itin lokali, panaši į kopūstlapį, užkritusį ant katino uodegos lietuviškoje pasakoje. What if the sky falls? Nothing, the smoke will dissipate soon...

Trigubas menininko Raulio Walcho pasivaikščiojimas: Nidos meno kolonija–miškas–Mirties slėnis

Žanras: reguliuojamas pasivaikščiojimas su netikėta atomazga. Raktažodžiai: miškas, ritualas, ėjimas, smėlis, žaidimas, tvoros, numanomas pasienis, vėjas, aitvarai.

Miškas. Smėlis. Mirties slėnis. Iki Mirties slėnio visa tai priminė dirbtinį vaikams subalansuotą ritualą: pasiimi (dažantį) medžiagos gabalą, eini, patiesi, atsisėdi, pasiskirstai grupėmis, atsistoji, eini, sustoji, patiesi, atsisėdi, pasiskirstai, atsistoji ir t. t. Visą monotoniją atpirko laidomi aitvarai Mirties slėnyje. Menininkai, kuratoriai, mokslininkai, menotyrininkai trumpam virto vaikais. Vis dėlto aitvaras turi savotišką archetipinį džiaugsmo užtaisą. Net ir Mirties slėnyje, kur aitvarų valai tampa vertikaliomis linijomis, jungiančiomis slėnį su dangumi... O gal Dangumi?..

Miškas. Pušynas. Mišrus miškas. Kirtimai. Samanos. Kelmai. Smėlis. Linijiniai keliukai. Įsikūnyti siekiančios erkės. Besimaitinantys uodai. Numanomi šernai. Skirtingi pušyno aspektai kintant apšvietimui bei oro sąlygoms.

Lina Lapelytė. Performansas „Veiksmas paralelėms“

Žanras: muzikinis veiksmo nebuvimas. Raktažodžiai: gyvos skulptūros, varpai, pušynas, judėjimas tarp A, B ir C.

Taškas A – kolonija. Taškas B – kažkur miško laukymėje. 5 skirtingo amžiaus moterų figūros. Gyvos skulptūros. Kaip dera skulptūroms, nejudančios. Pasigirsta tylus niūniavimas. Peraugantis į (beveik) bežodį dainavimą. Per kurį ima skambėti Nidos bažnyčios varpai. Sutapimas? Paralelizmas? Kaip danguje taip ir žemėje? Staiga stoja tyla. Po trumpo begarsio intervalo autorė gestais žiūrovus nukreipia taško C link...

Jessica Warboys ir Mortenas Norbye Halvorsenas. „Judantis paveikslas beformis“

Žanras: šokis menamame saulėlydyje, kuris, pasirodo, yra šaltas rūkas. Raktažodžiai: kirtimas, rūkas, kelmai, rūkas, ritmas, rūkas, mechaniški judesiai, rūkas.
Dar vienas neištesėtas pažadas. Gamta pakoregavo kūrėjų planus. Vietoje šokio saulėlydžio fone šokta tirštame ir šaltame rūke. Vietoje kirtimo linijų, miško linijos, horizonto linijos, žiūrovai susidūrė su linijų nebuvimu, išpliurusiais kontūrais, viską niveliuojančia ir slopinančia migla. Balta šokėjos figūra rūke. Mechaniški judesiai – vienintelė nuoroda į geometrinę tvarką. Beveik tobulas No Shape...

Vitalij Červiakov. „Gyvsidabrio variklis“

Žanras: antiekskursija. Raktažodžiai: erkės, krūmai, pušynas, sumenintos šiukšlės, paraštės, šernų šėrykla, apleisti pastatai, uždaros zonos, ėjimas stogais...

Ankstyvas rytas. Paskutinės inst­rukcijos. Purškalas nuo erkių ir uodų. Neatlikę namų darbų tikėjosi lengvo pasivaikščiojimo po Nidą stabtelint ties meniniais ir kultūriniais objektais. Nenutiko nieko panašaus. Tai priminė ne ekskursiją, vyko antiekskursija. Standartinė ekskursija turi struktūrą: vadovas – aiškiai matomas, atlieka tarsi ganytojo vaidmenį: niekas neturi atsilikti, negali pasimesti, kiekvienas išgirsta standartinį pasakojimų komplektą... „Gyvsidabrio variklio“ tikrovė – visiškai kitokia. Gidas nelaukė, numovė tiesiu taikymu į miško kemsynus. Nerodė jokių įžymybių. Paskui jį buvo sunku suspėti. Judėjimo greitis ir trajektorijos nenuspėjamumas vertė jaustis it pabėgėliams iš karo zonos, kai turi kirsti gerai saugomą sieną, o nedraugiškas ir apšepęs vedlys griežtai prisako neatsilikti – atsilikusiųjų nebus laukiama, pasiklydę turės suktis patys... Paaiškėjo, kad pasivaikščiojimo patirtys grindžiamos perskyra tarp gamtos ir didmiesčio. Antigidas gamtoje verčia jaustis it didmiestyje. Tačiau, kitaip nei mieste, gamtoje egzistuoja kitoks linijiškumas. Panašiai kaip O. Henry’o apsakyme „Apskritimai ir kvadratai“, kuriame miestą struktūruoja statūs kampai, o gamtoje judama apskritimais. Tai linijiškumas, kurio nerasi nei strateginiame „Google Maps“ nei taktiniame „Open Street Map“. Kurį galima patirti tik tiesiogiai, per praktinę kartografiją, kur žemėlapio linijos braižomos kūnais.

Apibendrinimas? Linija be konteksto yra abstrakcija, t. y. dirbtinis darinys, kurį galima pritaikyti ir panaudoti struktūruojant įvairius tikrovės aspektus. Arčiausiai tokios linijos atsiduria Euklido tiesė ir atkarpa, kurios atitinkamai tampa begaline arba apribota linija. Euklidinė geometrija neleidžia joms nukrypti ar iškrypti, todėl tikrovėje grynu pavidalu tokių linijų nerasime. Gamtinės linijos yra (kintantys) tikrovės faktai. Horizonto linija, kranto linija, kopų linija, miško linija. Kitos linijos arbitralios: viena vertus, jos priklauso nuo stebėtojo (-os) perspektyvos, kita vertus, nustatomos nepaisant geografinių faktų. Pirmu atveju linijas braižo tam tikromis trajektorijomis judantis kūnas arba stebėtojo (-os) žvilgsnis. Antru atveju linijas nustato politinės galios subjektai. Nereflektuojant galios apraiškų, gali nutikti taip, kad geopolitinės linijos transformuojasi į geografines ir / ar gamtines linijas. Taip politinė tikrovė struktūruoja fizinę tik­rovę.

Išvada ir išdava? Simpoziumo pliusai? Ištesėtas kuratorių pažadas. Išnaudotos, tiksliau, išvaikščiotos erdvės. Intensyvus, tačiau neįpareigojantis bu­vimas. Pademonstruotos technikos. Iš­judinti klausytojai ir dalyviai. Suderintos ir išderintos prieigos. Įprasmintos ir išprasmintos linijos. Simpoziumo trūkumas? Kalorijų stygius – sako, kad maisto linija nebuvo pakankamai gerai subalansuota vegetarams...

* VDA Nidos meno kolonijos renginių salė – juodas kubas.

Draugai