Algirdas Šapoka. Jeanas-Emmanuelis „Valnoir“ Simoulinas: „Svarbu kurti diskomfortą ir įtampą“

Prancūzijos grafikos studija „Metastazis“ – viena ryškiausių, jei ne ryškiausia, studija, dirbanti beveik vien su muzikantais ir muzikos grupėmis, ir ne bet kokiomis, o su žinomiausiomis metalo grupėmis, atlieka joms unikalius darbus, pvz., plakatus su grupės narių krauju ar žmonių kaulais.
Balandžio 11 d. per ekstremalios muzikos festivalį „Armageddon Descends“ duris atvėrė ir pirmoji „Metastazis“ darbų paroda Lietuvoje – „Negative State“ VDA „Krematoriumo | Meno krosnių“ erdvėje. Norėdamas geriau pažinti šią fenomenalią studiją, kalbuosi su Jeanu-Emmanueliu „Valnoir“ Simoulinu, prieš porą dešimtmečių įkūrusiu „Metastazis“ ir dedikavusiu visą gyvenimą vizualiajai ekstremalios muzikos pusei. Paroda veiks iki balandžio 25 d.

 

Andy Julia nuotrauka
Andy Julia nuotrauka

 

Pogrindinės muzikos pasaulyje „Metastazis“ dažnai regima kaip aukščiausio lygio meno studija. Ar galėtumėte įvardinti lūžio tašką, kai „Metastazis“ pradėjo eksponentiškai augti?

Buvo keletas proveržių, tiek asmeninių, tiek komercinių. Tikriausiai viskas lūžo apie 2011-uosius, kai tarptautinės grupės „Paradise Lost“ ar „Black Dahlia Murder“, turinčios rimtą finansavimą ir gerai matomos, susisiekė su manimi. Vis dėlto augimas nebuvo eksponentiškas, netgi atvirkščiai: gan lėtas, bet pastovus pastaruosius 15 metų. Nuo taško, kai dar vaikas kūriau logotipus vietinėms grupėms, iki dabar, kuomet sugebu iš savo veiklos išgyventi ir plėsti horizontus.

 

„Neigiama būsena“ gali būti suprantama kaip emocinė ar bet kuri kita žmogiška būsena arba kaip valstybinis, politinis darinys („negative“ gali reikšti ir neigiamą, ir negatyvią, o „state“ – ir būseną, ir valstybę, – aut. past). Kokią ribą tarp jų nubrėžtumėte?

Vienintelis elementas, jungiantis visus šiuos taškus, piešiant būsenų žemėlapį būčiau... aš pats. Ir kaip regiu kūrybą, gyvenimą, ir kaip prastūmiau ar supurčiau keletą konstruktyvių ar, kita vertus, itin dekonstruktyvių potyrių, kad paversčiau juos vaizduojamuoju menu.

 

Jūsų darbai dažnai itin provokatyvūs, apimantys groteskiškas ir bekompromises temas, misticizmą ar nenuginčijamai blogų (politinių) darinių simboliką. Kaip akademinio meno bendruomenė ir institucijos regi „Metastazis“, kol jūs toliau akcentuojate tamsiausią pasaulio pusę?

Neturiu jokių rimtų ryšių su akademinio meno bend­ruomenėmis ar rinkomis. Be abejo, turiu pažįstamų kaip NSK ir IRWIN kolektyvų narys, tai galėtų būti tiltas susisiekti šiems pasauliams, bet nuoširdžiai niekada nejaučiau tam traukos. Vis dėlto kaskart, kai dalyvaudavau valstybės finansuojamose grupinėse parodose, jos visada sutilpdavo į palaikantį provokatyvų meno kontekstą. Dažniausiai buvusioje Jugoslavijoje ir Skandinavijoje. Šiam pasauliui mane pristatė darbas su režisieriumi Mortenu Traaviku, bet viskas vyko po jo sparnu, tad Mortenas ir susirinkdavo didžiąją dalį kritikos ir liaupsių.
Niekada nesistengiau susisiekti su Prancūzijos įstaigomis. Prancūzija – tiesiog konservatyvi muziejų šalis su pasenusiu suvokimu, kokį meną galima eksponuoti. Prancūzai nėra linkę išeiti iš komforto zonos, ypač prakalbus totalitarizmo, teroro ar kitomis kandžiomis temomis, kurios man aktualios. Man svarbu viską kvestionuoti ir taip sukurti diskomfortą, įtampą, o to Prancūzijos meno įstaigose nerasi.

 

Jūsų darbai gali būti traktuojami kaip grafinis dizainas, tačiau nepaliaujamai stumiate tiek formos, tiek formato ribas, eksperimentuojate. Kaip sugebate perlipti klišes, ypač gana konservatyviame metalo muzikos pasaulyje?

Tradicinė metalo bendruomenė stengiasi ar bent vaizduoja, kad stengiasi siekti inovacijų, tačiau kai pasiūlai išties avangardinių idėjų, jie pradeda panikuoti, nes naujovės pasirodo pernelyg keistos. Tad reikia žengti atsargiai, žingsnis po žingsnio, būti pedagogu, aiškinti, kodėl šis ar kitas alternatyvus sprendimas, kad ir netikėtas, neišduoda jų pasaulėžiūros. Būtų klaidinga manyti metalo bendruomenę esant vientisą, negebančią kisti. Viename jos krašte turime prietaringus idiotus, o kitame – kultūriškai išprususius ir nušvitusius individus. Akivaizdu, stengiuosi dėl antrųjų, nors retkarčiais pirmieji irgi su manim susisiekia, nepaisant mano portfolio ir manifesto. Įprastai tai baigiasi katastrofa.

 

„Metastazis“ išties žinomas dėl nepaklusnumo klientui ir pirmas dalykas, pasitinkantis lankytoją oficialiame tinklalapyje, – tokią politiką pabrėžiantis manifestas: „Metastazis“ nepaklūsta savo klientams, „Metastazis“ nepildo kiekvienos jų užgaidos ir „Metastazis“ neprideda daugiau mėlynos, jei klientui nepatinka raudona. „Metastazis“ visada teisūs (...).“ Iš kur tokia griežta pozicija?

Keli idiotai be paliovos daužė man kiaušus, bandydami išaiškinti, kaip turiu atlikti savo darbą. Tai galima atsekti dar iki 2007-ųjų. Ypač tada, o ir dabar esu itin impulsyvus, patiriu daug sunkumų mėgindamas kont­roliuoti emocijas, kai koks nors menkavertis „muzikantas“ bando „pagerinti“ mano darbus, liepdamas sekti bevertėmis taisyklėmis. Išeikvojau galybę energijos pykčiui, tad galiausiai nusprendžiau apsisaugoti nuo savo paties emocijų ir filtruoti klientus.

 

„Metastazis“ nuotrauka grupės „Glaciation“ albumui „1994“ (2012)
„Metastazis“ nuotrauka grupės „Glaciation“ albumui „1994“ (2012)

 

Ar įprastas korporacinio pobūdžio dizainas dėl landžių klientų ir meninės laisvės stokos taip pat praranda dalį savo potencialo?

Rinkodara yra korporacinio meno tėkmės vėžys. Mūsų sistema kažkokių „žmonių“ vaidmenis kelia aukščiau kūrybos, – be jokios pagarbos paaukotų kiekvieną kūrybinį sprendimą, jei tik tai padėtų parduoti dar du vienetus. Nenoriu generalizuoti, tačiau pasakysiu iš savo patirties: visi į pelną orientuoti mulkiai, su kuriais turėjau nelaimės dirbti, buvo suvargę pseudomenininkai, neišprusę kvailiai (visai nesvarbu – moterys ar vyrai), bandantys įbrukti, jog normalu slėgti tipografiją ar naudoti septynis skirtingus šriftus tame pačiame puslapyje. Arba kad mygtukas turi būti keturis kartus didesnis ir taip generuoti daugiau paspaudimų.

 

Kūriniuose komponuojate fizinio žmogaus kūno dalis ar prisiminimų elementus, pvz., tikrą kraują ar originalius legendinių albumų juostinius įrašus, taip paverčiate darbą išties asmenišku klientui. Koks ryšys tarp standartinės vizualinės ir asmeninės plotmių?

Tokių projektų pradžia buvo gan spontaniška. Svarsčiau, kad tiesiog reikia įdėti dar vieną reikšmės sluoksnį. Pirmas toks projektas įgyvendintas su grupe „Watain“ – 2011 m. dirbome su žmogaus krauju. Vėliau su King Dude naudojome žmogaus kaulus, tada sekė „Ulver“ – naudojome dviejų pirmųjų albumų pirminių įrašų pelenus.
Bėgant laikui suvokiau, kad tai tikriausiai susiję su mano relikvijų obsesija. Kolekcionuoju galybę žmogiškų relikvijų. Sunku paaiškinti, bet vertinu energiją, kurią žmogaus protas įdeda į savo gyvenimo ir dvasiškumo likučius. Tai ne vien nejudrūs objektai, tai kažkas, kas tam tikru metu buvo įkrauta esminga kuriamąja energija ir tokiu būdu tapo gyva. Sudėtinga jums perteikti, kadangi pats dar to negaliu paaiškinti.

 

Tokių medžiagų paruošimas reikalauja daug laiko ir pastangų. Ar galite išskirti vieną darbą, kuris pastaraisiais metais tapo didžiausiu iššūkiu?

Na, surinkti plakatui pakankamą žmogaus kaulų kiekį, tada juos sumalti ir pagaminti rašalą užtruko išties ilgai.

Kūno, mėsos ir kraujo įvaizdžiai – jūsų neįprastesnių kūrinių leitmotyvas, tačiau tokia objektifikacija normatyvinėje pokrikščioniškoje visuomenėje dažnai vis dar yra tabu. Koks jūsų santykis su dvasiškumu, religija ir apskritai morale?
Atsakymas į šį klausimą galėtų virsti knyga, geriau nebūtumėte klausęs. Esu ateistas, tačiau dalis manęs vis lieka prisegta prie dvasinės formos. Jaučiuosi sujungtas su praeitimi ir mirusiaisiais. Dėl tos knygos religijos... dažnai sapnuoju šlapius sapnus, kuriuose regiu begalinę Kalėdų eglutę, o ant jos pakabintus katalikų ir liuteronų šventikus, rabinus, ant viršaus imamus, ajatolas, ir aš tą medį padegu. Žinoma, tai tik fantazija.
Šlykščiuosi religijomis. Matau žmones, sekančius korumpuotų piemenų melus. Jie kaip manipuliuojamos avys, kurios vietoje tikėjimo tiesiog turėtų mokytis, šviestis. Nematomi žmogeliukai nepavers jų nemirtingais, jei jie nevalgys kiaulienos, o ir ištvirkavimas su vaikais nėra priimtina norma.

 

Apsilankius jūsų instagramo paskyroje neįmanoma nepastebėti besikartojančio kaukolės atvaizdo. Ji – ir mirties, laikinumo simbolis, ir gan tipinis metalo muzikos vizualumo komponentas. Kūryboje gebate sujungti tradicijas ir progresyvias tendencijas, o juk ekstremalios muzikos bendruomenėje įprastai tai du atskiri poliai.

Viena vertus, žmogaus kaukolės reprezentacija yra nudėvėta popkultūros klišė, kurios pradžia laikyčiau vėlyvąjį 7 dešimtmetį. Šiais laikais gali išleisti trijų metų vaiką į darželį su marškinėliais, ant kurių pavaizduota purpurinė kaukolė, ir visiems būtų nusispjauti. Simbolio esybė ir reikšmė buvo visiškai iščiulpta vakarietiškos kultūros. Kita vertus, vis tiek žaviuosi žmogaus kaulais ir tuo, ką jie simbolizavo anksčiau. Negaliu susilaikyti. Kaip minėjau, kolekcio­nuoju žmogaus kaulus, turiu 5 žmogaus kaukoles, mano butas atrodo kaip kapinynas. Kaukoles naudoju ir savo darbuose, tačiau mano tikslas yra atkurti nepatogų jausmą, kylantį, tarkime, išvydus Brazilijos specialiųjų pajėgų logotipą Rio de Žaneiro lūšnynuose, o ne tiesiog sukurti „kietą“ kaukolę. Nors man turbūt nepavyksta, nes 2019 m. šis simbolis yra nunešiotas ir tuščias (nebent kas pamato „Totenkopf“ kaukolę ant Waffen SS kepurės muziejuje). Bet man nerūpi, aš užsispyręs kalės vaikas.
Dar 10 dešimtmetyje vietoje death metal pasirinkau black metal. Vertybės, deklaruojamos death metal, 90 % atvejų būna netik­ros. Black metal muzika viską priimdavo itin rimtai ir taip stipriai įkūnydavo pasirinktas vertybes, kad kažkas jas pritaikydavo atlikdami itin sunkius nusikaltimus. Erzina matyti metalistą, dėvintį „Prostitute Disfigurment“ marškinėlius ir ašarojantį, besiskundžiantį, jog žmonės metalo muziką laiko agresyviu, smurtą propaguojančiu žanru. Turi kovoti už idėjas, kurioms atstovauja tavo pasirinkta estetika. Taip, metale egzistuoja satanizmas; taip, metale gali egzistuoti ir agresyvių atsakymų; taip, mūsų scenoje juoda reiškia juodą, o rožinė reiškia rožinę; taip, šioje teritorijoje savidestrukcija turėtų būti suvokta tiesiogiai. Būtent pavojaus kvapas mane suintrigavo dar 1992 m., kai atradau „Slayer“, ir 1994 m., kai pasukau link black metal.

 

Daugiausiai aptartas ir pasauliniu mastu rezonuojantis jūsų projektas yra, be abejo, grupės „Laibach“ koncertas Šiaurės Korėjoje 2015-aisiais. Jis žymėjo pirmąjį „vakarietišką“ pasirodymą šioje diktatūrinėje valstybėje ir buvo aptartas žinia­sklaidoje, dabar jau įamžintas filmu bei knyga. Netgi Slavojus Žižekas sukūrė vaizdo įrašą, kuriame komentuoja koncertą. Galbūt laikote tai asmeniniu magnus opus?

Tikiuosi, kad turėsiu galimybę tapti pagrindiniu veikėju dar didesniame, kontroversiškesniame ir ne mažiau istoriniame projekte. Man nėra nė 40 metų, tad laiko dar turiu. O kol kas pripažinsiu: „Laibach“ koncertas Š. Korėjoje – išties ypatingas mano karjeros momentas. Turėjome idėją, tačiau dar svarbiau, ar yra galimybė. Tokia idėja nėra lengvai išjudinama, o realiai įgyvendinti projektą, kaip tai padarė M. Traavikas, tikrai nėra leng­va. Melskime, kad galėtume eiti tolyn, kol koks nors vėžys, pavydus vyras ar teroro ataka nenušluos mūsų nuo paviršiaus.

 

2017 m. projektas „DMZ Academy“ buvo pirmuoju šiuolaikinio meno simpoziumu Šiaurės Korėjoje. Nepaisant to, kad projektas, galima sakyti, žlugo, ar matote kokį nors proveržį ir tolesnio bendradarbiavimo su šios šalies režimu galimybę?

„DMZ Academy“ žiniasklaidai pristatyta kaip „tarptautinė kultūrinių mainų platforma“, vadovaujama Norvegijos menininko M. Traaviko. Tai pirmas ir galbūt paskutinis tarptautinis vizualiųjų menų simpoziumas šioje valstybėje. Keletas menininkų atvyko į rezidenciją Pchenjano meno akademijoje, susipažino su vietos menininkais ir surengė ekspoziciją. Dėl didelės diplomatinės įtampos ir individualių faktorių (labiausiai dėl to, kad vienas su vietos valdžia padėjusių bendrauti asmenų turėjo rimtų psichologinių problemų ir bėdų dėl alkoholio) projektas tapo sunkiau valdomas, nei tikėjomės. Dauguma menininkų nuolat susidurdavo su problemomis, draudimais ir cenzūra, o vietos administ­racija, turėjusi mus palaikyti, irgi sabotavo veiklą. Nors iš pradžių atrodė, kad ji pasitiki mumis, nes padėjo suorganizuoti „Laibach“ koncertą, o ir kultūrinių mainų projektų jau yra vykdžiusi, tik ne tokio masto. Taip, projektas tam tikra prasme žlugo. Tačiau „DMZ Academy“ buvo eksperimentas – vienoje uždariausių ir konservatyviausių vietų pasaulyje, kur nuolatos gresia branduolinio karo pavojus, į vieną krūvą buvo sumesti 6 keistuoliai svetimšaliai. Kitaip tariant, jeigu projektas įgyvendinamas, tai kažką reiškia. Jeigu ne, tai irgi šį tą reiškia, o istorija ne mažiau įdomi. Apie tai dokumentinis filmas „War of Art“, kurio premjera prieš keletą savaičių įvyko Osle.


„War of Art“ čia
Fotoreportažas iš „Metastazis“ parodos atidarymo čia

Draugai