Ana Kovačić ir Sonja Jo. Šiuolaikinis menas ant praeities pamatų

× Daiva Juonytė

 

Po dvejų metų į Kauną grįžus Kauno bienalei „Po išvykimo | Prieš atvykstant“ (birželio 7–rugsėjo 29 d.) skirtingose miesto vietose buvo galima pamatyti 26 menininkų kūrinius. Tarp jų ir bienalės rezidenčių Anos Kovačić ir Sonjos Jo projektą, meninį tyrimą „Stebuklingi kilimai“ („MagiC Carpets“). 27-erių serbų menininkė S. Jo Novi Sado dailės akademijoje (joje, beje, dėsto performanso menininkė Marina Abramović) baigė skulptūros studijas, o iš Kroatijos atvykusi A. Kovačić savo darbuose tyrinėja asmeninės bei socialinės atminties ryšį ir kaip ši atmintis įrašoma į kūną ir gyvenamąją aplinką.

 


Sonja Jo: „Be griuvėsių nebus ir naujo pasaulio“

 

Sonjos Jo darbai
Sonjos Jo darbai

 

Kas tave, kaip kūrėją, labiausiai domina?
Mano tyrimų sritis įvairi. Neturiu konkrečių temų ar tam tikro mane dominančio interesų lauko. Kūrybos impulsą įžiebia kasdieniame gyvenime jaudinantys ir susimąstyti verčiantys dalykai. Dažniausiai tai temos, potyriai ar dirgikliai, kurių pati nelabai suprantu, todėl stengiuosi rasti būdą juos paaiškinti pirmiausia sau pačiai, o tada per meno prizmę papasakoti istoriją kitiems. Mane labai domina visuomenė.

 

„Be griuvėsių nebus ir naujo pasaulio“ – reziduojant Kaune sukurtas tavo projektas, pagrįstas 1990 m. Lietuvoje vykusiomis ideologinėmis transformacijomis, ypatingą dėmesį skyrei buvusių gamyklų Šančiuose istorijai. Kas tave sudomino?
Visada įdomus pats procesas, nepažinta, nauja situa­cija. Jūsų šalies perėjimas iš vienos sistemos į kitą, su tuo susijusios pertvarkos man atrodė logiškos ir pagrįstos, tačiau, kaip sužinojau iš pasakojimų, buvo labai skaudžios ir negailestingos žmonėms. Ši keista ir kebli padėtis pasirodė įdomi: nėra paprasta paaiškinti emocijų ir sistemos samplaiką bei iš to kylančias problemas. Transformacija glaudžiai susijusi su mano kūrybos sritimi. Tiesą sakant, perėjimas iš vienos būsenos į kitą visada buvo mano tema, nes gimiau pereinamuoju laikotarpiu ir mes vis dar esame jame užstrigę – po daugybės metų, karų ir įvairių visuomenės pertvarkų, vis dar laukiame galimybės tapti Europos Sąjungos dalimi. Pereinamasis laikotarpis tapo mūsų gyvenimo būdu.

 

Projektą sudaro dvi dalys: skulptūra „Kaip ištaisyti savo istoriją“ Šančių poliklinikoje ir vaizdo kūrinys-instaliacija „Kaip atsikratyti savo istorijos“ Kauno paveikslų galerijoje. Kodėl pasirinkai tokią parodos koncepciją?
Kad galėčiau pateikti žiūrovui, kaip patirtį turinčiam žmogui, keletą patarimų. Žinau, kad tai erzina, bet visada atkreipia dėmesį. Pirmojoje projekto dalyje „Kaip ištaisyti savo istoriją“ daugiausia dėmesio skiriama asmeninėms buvusių gamyklos darbuotojų istorijoms ir jų pastangoms išgyventi komunistinio ir kapitalistinio režimo sukeltus politinius bei pramoninius neramumus. Kūrinio tikslas – išryškinti ir ištaisyti atotrūkį tarp dviejų istorijos laikotarpių: sovietinės okupacijos ir Nepriklausomybės.

 

Buvusių gamyklos darbuotojų pasakojimai apie to meto politinius ir ekonominius neramumus sudaro esminę tavo kūrinio dalį. Kaip Šančių bendruomenė reagavo į svetimšalę menininkę, besiknaisiojančią po jų praeitį?
Sekėsi geriau, nei tikėjausi, visi buvo labai atviri ir noriai bendravo. Vyresnio amžiaus žmonės dažniausiai dalijosi prisiminimais, gyvenimo būdo detalėmis, kalbėjomės apie laiko kontekstą, politiką... Klausydamasi supratau, kaip jiems svarbu pasakoti savo praeitį dabar, jiems gyvenant visiškai kitokį gyvenimą nei tada.

 

Kokia meno reikšmė visuomenei, individui?
Menininkas nėra priklausomas nuo muziejų ir galerijų, jis neprivalo būti baigęs meno mokyklą. Dabar meno pasaulį valdo racionalumas ir mokslas, tačiau jo tikslas – emociškai užkabinti žiūrovą. Visada galvojau, kad svarbu kalbėti, mokyti, užpildyti tam tikras visuomenės spragas, bet taip jau nebėra. Vis dar ieškau, tiriu, bandau išsiaiškinti, bet kol kas negaliu pasakyti. Paties menininko atsakomybė – atsitraukti nuo srauto, tendencijų ir būti sąžiningam sau. To reikia mokytis.

 

 

Ana Kovačić: „Pirmiausia esi žmogus, o paskui – menininkas“

 

Anos Kovačić darbai. Remio Ščerbausko nuotraukos
Anos Kovačić darbai. Remio Ščerbausko nuotraukos

 

 

Esi skulptorė ir naujųjų medijų menininkė. Ką perteikia tavo kūriniai?
Dažniausiai tai daugialypės terpės instaliacija arba vaizdo įrašas. Pastaruoju metu domiuosi, kaip migracija ir įvairūs judėjimai veikia savęs ir mus supančios erdvės suvokimą.

 

Kauno bienalei sukūrei įvietintą instaliaciją „Mig­ruojančios rūšys – judėjimo apmąstymai“, kurią įkvėpė zoologijos profesorius Tadas Ivanauskas, o tris tavo pasirinktas vietas sieja migruojantys paukščiai, migracinės tapatybės bei žmonių, paukščių elgesio analizė. Kaip kilo ši mintis?
Tema gimė atlikus T. Ivanausko – keliautojo, tyrinėtojo, ornitologo – gyvenimo ir asmenybės tyrimą. Nusprendžiau ištirti paukščius ir jų judėjimo modelius, susijusius su žmonėmis, pabandyti juos šiek tiek stebėti. Pastaruosiuose savo darbuose daug dėmesio skiriu skirtingais būdais vykstančiai migracijai, tačiau tai buvo pirmas kartas, kai tyriau kitų rūšių judėjimą. Man, kaip menininkei, toks tyrimo lauko praplėtimas labai naudingas.

 

Kūrinys jungia atskiras Kauno vietas: Kauno autobusų stoties laukimo salę, Zoologijos muziejų ir Obelynės parką. Kuo šie taškai ypatingi?
Viena pagrindinių priežasčių, kodėl nusprendžiau projektą įgyvendinti skirtingose miesto vietose: norėjau Obelynę prijungti prie miesto centro ir į ją atkreipti visų dėmesį. Obelynės parkas yra vieša erdvė, kuria rūpinasi Kauno rajono muziejus, kaip viešoji erdvė ji yra skirta žmonėms. Tačiau, panašu, čia lankosi labai nedidelė dalis kauniečių. Galbūt nežino, jog ši vieta priklauso jiems. Norėjau pamėginti rasti būdą suaktyvinti šią erdvę, prijungti ją prie centrinių objektų. Kadangi dažniausiai kuriu daugialypės terpės instaliacijas, supratau, jog būtų labai įdomu ir kartu sudėtinga padaryti instaliaciją, kuri atitiktų ne galerijos, bet viso miesto formatą. Šis sprendimas buvo labai organiškas – susijęs su judėjimu, paukščiais ir T. Ivanausku, kurio darbai ir gyvenimo istorijos persmelkusios ne tik Kauno miestą, bet ir visą Lietuvą.

 

T. Ivanauskas keletą mėnesių buvo bene dažniausiai tavo galvoje besisukantis vardas. Ko iš jo išmokai?
Labai sužavėjo gausus ir nepaprastai svarbus T. Ivanausko paliktų nuotraukų, raštų ir dokumentų archyvas, kurio didžioji dalis saugoma Obelynėje. Dėl jo aistros viską saugoti dabar galime daug sužinoti apie jo darbą ir gyvenimą. Kurdama galėjau naudotis archyvo nuotraukomis ir tai labai praturtino kūrinį.

 

Kodėl apskritai kuri?
Man tai įrankis, padedantis susitvarkyti su nelogiškais, nenatūraliais ir nejautriais gyvenimo aspektais, su nerimą keliančiomis socialinėmis normomis, diskriminacija, neteisybe. Meno tikslas – priminti tai, kas nežinoma, paslėpta, palaidota, pamiršta, bet iš tikrųjų yra šalia. Svarbu būti jautriam, reikia nepamiršti, kad pirmiausia esi žmogus, o paskui – menininkas.

Draugai