Andrew Goldstein. Ralphas Rugoffas: „Kiekvieną riboja tai, kuo jis yra“

Dviprasmybių amžius? Dabar plačiai paplitęs posakis „Menas – tai tiesą pasakantis melas“ greičiausiai apokrifiškai priskiriamas Pablo Picasso. Panašu, šis paradoksas yra pati Ralpho Rugoffo kuruojamos 2019 m. Venecijos bienalės parodos „May You Live in Interesting Times“ („Kad tu gyventum įdomiais laikais“) šerdis – meistriškumo pamoka apie meno prigimties ambivalentiškumą. Ne tik meno, bet ir pačios realybės, prisimenant, jog gyvename „alternatyvių faktų“ pasaulyje, kur tiesa tampa partizaninė, viešpatauja neužtikrintumas, o niekaip neatsikemšanti spūstis dėl fundamentalių vertybinių nuostatų („Viskas turi du galus“, – sakė Raskolnikovas) sukuria sąlygas į valdžią ateiti amoraliems veikėjams.

Nuo tokių minčių ima svaigti galva, tačiau R. Rugoffas, buvęs žurnalistas, niujorkietis, dabar vadovaujantis Londono „Hayward“ galerijai, privalo jų imtis. Jis jau specializavosi panašiais klausimais, pvz., tyrinėjo ir surengė nematomo meno parodą 2005-aisiais, – žiūrovams įbruka gluminančią temą, su kuria šie turi kažkaip dorotis. Taigi šį kartą R. Rugoffas subūrė 79 paskirų šiuolaikinių menininkų ar meninių kolektyvų būrį ir pakvietė juos sukurti dvi atskiras kūrinio ekspozicijas parodai, nusidriekiančiai Arsenalo ir „Giardini“ teritorijose (Ralphas atskiras dalis pavadino „Proposal A“ („Pasiūlymu A“) ir „Proposal B“ („Pasiūlymu B“)). Siekta, kad menininkai pateiktų dvi visiškai skirtingas prieigas prie savojo kūrinio.

Manoma, Mao Dzedungas, siekdamas valdžios bei galios, pasakė: „Po dangumi – didelis chaosas; puikios aplinkybės.“ Ar dabartinis chaosas gali paskatinti Venecijos bienalę būti puikią? Nusprendžiau pasikalbėti su 58-osios tarptautinės Venecijos šiuolaikinio meno bienalės kuratoriumi apie tai, kas įkvėpė šių metų parodą ir kodėl dviprasmiškumas tapo mūsų laikų estetika.

 

Andreos Avezzu nuotrrauka iš Venecijos bienalės archyvo
Andreos Avezzu nuotrrauka iš Venecijos bienalės archyvo

 


Atrodo, egzistuoja dvi jūsų bienalės pusės. Viena vertus, teigėte, jog nėra jokios bendros temos, su šiuolaikiniu menu dirbate grynai formaliu dviejų dalių principu, t. y. kiekvienas menininkas Arsenale ir „Giardini“ pristato skirtingą savo kūrybą. Kita vertus, parodos pavadinimas ir vienur kitur minimos jos potemės skatina norą paliesti melagingų naujienų erą bei slidų tiesos pobūdį. Įvertinus abu šiuos dalykus, galima teigti, jo tikrasis bienalės subjektas yra pats dviprasmiškumas ir iššūkiai, kylantis norint sugauti „du galus turinčius“ dalykus. Turint omenyje, kad Venecijos bienalė yra laikoma metiniu pranešimu apie šiuolaikinio meno kryptį (nuoroda į State of the Union, arba SOTU, metinį JAV ar Europos Komisijos prezidento pranešimą, – vert. past.), kodėl manote, jog 2019 m. reikia nagrinėti būtent dviprasmiškumo, daugialypiškumo aspektus?

Būtent todėl, kad daugelyje mūsų visuomenės, kultūros sričių informacija reiškia tik vieną dalyką. Visuomeninės dalijimosi, keitimosi informacija platformos tampa vis siauresnės ir siauresnės – pagalvokite apie žinias. Informaciją žmonės apdoroja dviem skirtingais būdais: greitai ir intuityviai arba analitiškai ir daug svarstydami. Ekonomikos bihevioristai tai tyrinėjo ir išsiaiškino, jog, kitaip nei teigia klasikinė ekonomikos teorija, nagrinėjanti racionalų homo economicus, dauguma sprendimų priimami visiškai irracionaliai – iš godumo ar baimės. Tai vyko ir per rinkimus.

Tokie demagogai kaip Donaldas Trumpas medžioja baimės ar pykčio emocijas, supykdo žmones ir taip juos stipriai emociškai paveikia. Tuomet žmonės galvoja, jog viskam yra paprastas atsakymas. Štai apie ką pasakojama D. Trumpo sienos pasakoje: „Šis betoninis simbolis išspręs visas jūsų bėdas, niekam nebereikės mąstyti apie kompleksines imigracijos problemas.“

Kita bienalės tema – idėja, kad viskas susiję. Apie tai kalbėjo ir Leonardo, ir Leninas, ir amerikiečių biologas Barry Commoneris. Šiuolaikiniame pasaulyje dėl interneto (bet daug labiau dėl globalinio atšilimo) turime suvokti faktą, kad iš tiesų viskas susiję. Jeigu vieną dieną itin padidėja oro užterštumas Pekine, po keturių dienų jis pasieks centrinę Kaliforniją. Jeigu Europoje imigrantų krizė, galbūt ji turi kažin ką bendra su ankstesniais imperiniais dariniais, sukėlusiais karus Artimuosiuose Rytuose.

Panašu, žvelgiu į viešajame diskurse žlungantį gebėjimą kompleksiškai analizuoti problemas. Pavyzdžiui, Khalilas Josephas kūriniu BLKNWS bienalėje pateikė konceptualų siūlymą, kokios galėtų būti prasmingos žinių laidos. Jis pateikia afro­amerikiečių gyvenimą naudodamasis rastą įvairiausių rūšių videomedžiagą, muziką, savo paties interviu. Tai ne CNN tipo iškarpyta vaizdinė medžiaga, o tekstūriniai faktai ir istorijos. Nors projektas meninis, Khalilas labai norėtų išvysti savo darbus HBO ar kitoje televizijoje. Ir būtų puiku, jeigu jie vieną dieną ten patektų, tačiau kol kas toks projektas gali egzistuoti tik meno pasaulyje.


Girdėjau posakį, kad tik genijus geba išlaikyti dvi idėjas galvoje tuo pačiu metu. Yra ir šizofrenija, kai dvi vienu metu aktyvios idėjos laikomos pamišimo požymiu. Visuomenė spazmuoja tokia beprotybe – užtenka pažvelgti į breksitą, juk akivaizdu, jog Didžioji Britanija negali suderinti savo vienų kitoms prieštaraujančių požiūrių į globalizaciją ir į imigracijos bangą. Man atrodo, dauguma iš politikų girdimų melų yra skirti tapatybės, globalizacijos, imigracijos konflikto faktui pridengti. Kokį vaidmenį bienalėje atlieka tapatybė ir globalumas?

Mažai darbų analizuoja tautinės tapatybės temą, tačiau pamatysi, jog nemaža jų dalis bando parodyti, kad dėmesį kreipiame tik į nedidelę pasaulio dalį, nematome bendro vaizdo. Visi mes tokie, tarkime, miestiečiai nenori turėti nieko bendra su benamiais, tad juos tiesiog išgyvendina ir per neigimo galią gyvena jutimiškai redukuotame pasaulyje. Parodoje daugiausia dėmesio atkreipiama į kasdienį socialinį susiskaldymą. Yra darbų, kurie tiesiai mums prieš akis pastato realybę, tačiau nebaksnoja pirštu.

Manęs visiškai nedomina vienos dimensijos darbai, brukantys tam tikrą konkretų požiūrio kampą, bandantys apnuoginti tai vieną, tai kitą tiesą, atliekantys dokumentikos vaidmenį. Manau, meno tikslas – kelti klausimus ir skatinti žmones toliau kvestionuoti. Dėl šios priežasties siauras politinis menas nėra labai įdomus – jau padarytos visos išvados.

Daug kūrinių kalba apie padalijimus, atsiradusius iškilus naujoms sienoms. Arba Lawrence’o Abu Hamdano atveju apie tai, jog sienos gali nebebūti efektyvia užtvara, nes naujosios garsinės sekimo ir stebėjimo technologijos suteikia galimybių girdėti viską, kas vyksta už tų sienų. Eksponuojami keli darbai, siekiantys pakeisti mūsų mąstymą apie tapatybę. Dalyvauja trys binarinei lyčių sistemai nepriklausantys menininkai, daugiau menininkių nei menininkų. Tačiau visa tai neturi reikšmės, jeigu darbas nepakankamai kompleksinis. Reikia bent kelis „įėjimus“ turinčių kūrinių, kad su plačiąja publika būtų užmegztas kokybiškas dialogas.


Smagu, jog paroda lankytojams mes iššūkius, kels daugiau klausimų, nei pateiks atsakymų. Ar teigtumėte, kad tai vienas „May You Live in Interesting Times“ ekspozicijos konceptų?

Tai vienas bet kokios ekspozicijos konceptų. Juk menininkas yra žmogus, kreipiantis dėmesį į įvairius dalykus, ypač į kuriuos likusi visuomenės dalis dėl nežinomų priežasčių dėmesio nekreipia. Menininkai nuolat prašo galvoti apie dvi idėjas iškart. George’o Orwello dvimintė reiškė turėti dvi viena kitai prieštaraujančias sistemas ir tikėti abiem, tačiau menas nori, kad įvertintume abi galimybes, o ne jomis tikėtume ir priimtume kaip duotybę. Menas priešinasi uždarumui ir todėl yra nepaprastas.


Fizikai turi Heisenbergo neapibrėžtumo principą.

Čia lygiai tas pats. Daugybė žmonių šiuo metu jaučia nerimą dėl politinės situacijos, aš irgi, tačiau tai nereiškia siekio, kad atsirastų krūva kūrinių apie politiką. Kai tik kūriniai yra apie kažką, suvaržomos meno galimybės. Noriu meno, atveriančio skirtingas tos pačios temos perspektyvas. Žurnalistai nuolat kartoja: „Štai čia menininkas, kuriantis apie tai, o ten menininkas, kuriantis apie tai.“ Išties įdomių menininkų kūryba nepriskiriama aiškiai apibrėžtoms kategorijoms ir tam, kad tinkamai įvertintume jų darbus, pirmiausia turime suvokti kasdienes mūsų pačių taikomas tų kategorijų atsiradimo prielaidas.


Užduoti šį klausimą labai sunku – jis kiek veidmainiškas ir šventeiviškas. Kaip būdamas baltaodis užtikrinsite, kad jūsų kuruojama paroda iš tiesų pristatytų, atskleistų platesnį požiūrį, apie kurį dažnai kalbate?

Kiekvieną riboja tai, kuo jis yra. Žmonės su kitokia patirtimi surengtų kitokią parodą. Baltaodis vyras gali užimti įvairią poziciją, o manoji yra gan atvira kitiems. Labai įdomūs daugiasluoksniai fotografės iš Pietų Afrikos Zanele Muholi ar japonės Mari Katayamos darbai, kvestionuojantys savireprezentavimo kodus, konvencijas, žanrus. Tapatybė traktuojama kaip performatyvi, o ne sustabarėjusi. Panašiai suprantu meno kūrinį.


Kaip pavyko aprėpti tokį daugiakultūriškumą? Kas nors padėjo? Ar kuravimo procese buvo gairių, nuorodų, skatinančių įvertinti skirtingas žmonių patirtis?

Žinai, jau ilgai dirbu meno srityje. Toks projektas nepradedamas nuo nulio – turėjau gan didelį jau žinomų menininkų „inventorių“, taip pat klioviausi kolegomis ir kitais kūrėjais. Rengdamas bienalę kviestų menininkų prašiau rekomenduoti dar vieną kūrėją, kurį norėtų matyti parodoje. Tikrai nesirinkau visų siūlytų, bet keli pateko. Vieni jau buvo mano sąraše, kitų visai nežinojau. Norėjau, kad ekspozicijoje tarp menininkų ir jų kūrinių atsirastų iš pirmo žvilgsnio neakivaizdus ryšys.
Svarbiausią informaciją kuratorius gauna iš menininkų. Bet būna ir atsitiktinumų. Tarkim, jei turi pusmetį tyrimui ir atsiduri tinkamoje šalyje tinkamu metu, gali sutikti menininką, apie kurį kitaip nebūtum sužinojęs. Grynas atsitiktinumas. Neįsivaizduoju, kaip vienas žmogus, surengęs tokio masto parodą, galėtų apsimesti, kad ji yra baigtinė. Ji tikrai neapibrėžta ir negalutinė.


Būtų galima teigti, kad tai Y kartos paroda. Daug menininkų gimę jau 9 dešimtmetyje, o vienas net 10-ame. Galbūt pastebėjote ką nors bendra tarp jaunesnės kartos menininkų?

Jie visai kitaip suvokia vaizdą ir jo funkciją. Matant tą patį vaizdą skirtingose platformose (socialiniuose tinkluose, kompiuteryje, telefone), jo charakteristika ima kisti. Vis labiau vaizdas suprantamas ne tik kaip pateikimo forma, bet ir kaip erdvė, kur sąveikauja skirtingos kultūrinės galios. Vyresnioji karta vaizdą gali laikyti būtent atvaizdavimu, atpasakojimu ir nepastebėti kitų sluoksnių.


Pastebėta, jog jaunesnė karta trokšta asmeninės, individualizuotos patirties, nes daug laiko praleidžia prie ekranų. Žinau, dirbote su architektu ir bienalės ekspozicijai kūrėte naują struktūrą. Ar tada mąstėte apie patirtis, kurias lankytojai galės nufotografuoti?

Socialiniai tinklai, vertinant juos parodų patyrimo kontekste, turi dvi medalio puses. Viena vertus, taip, jie padeda skleisti žinią, paskatinti apsilankyti žmones, kurie gal būtų visai nesužinoję apie ekspoziciją. Kita vertus, begalinis vartotojų srautas parodą regi tik kaip gražų asmenukės foną ir nė nemėgina įsitraukti į kūrinį. O tai, be abejo, yra prarasta galimybė.


Ką pasakytumėte į bienalę atvykstantiems asmenukių darytojams?

Tikiuosi, juos sudomins kas nors daugiau nei jų pačių atvaizdas.

 

Iš anglų kalbos vertė Goda Aksamitauskaitė 
news.artnet.com, 2019 m. balandžio 2 d.

Fotoreportažas iš operos-performanso „Saulė ir jūra (Marina)“ 58-ojoje Venecijos bienalėje čia.

 

Draugai