Parodos „J. Bobrowskio Lietuva: abipus Nemuno tarp Rytų ir Vakarų“ prieš­istorė – 2012–2013 m. kartu su VšĮ „Kultūros meniu“ įgyvendintas projektas „Mažosios Lietuvos tapatybė šiandien“, skirtas K. Donelaičio 300-osioms gimimo metinėms. Projektu aktualizuota Lietuvos ir Rytų Europos kultūrai bei politikai reikšminga Mažosios Lietuvos istorinė atmintis. 2016 m. per parodos „Ilgesio žemė“ pristatymą Štutgarto galerijoje „Bildkultur“ vykusioje diskusijoje paminėta Rytų Europai reikšminga Johanneso Bobrowskio literatūrinė kūryba. Jo įkvėpimo šaltinis ir multikultūrinė socia­linė aplinka –­ Mažoji Lietuva. Tai paskatino tęsti pradėtą fotografijų seriją apie šį kraštą. Mane domino, kaip fotografijos ir grožinės literatūros jungties vaizdinė išraiška gali tapti funkcionaliosios atminties forma ir prisidėti prie kolektyvinės tautinės Lietuvos tapatybės formavimo ir jos įtvirtinimo. Taigi fotografinio tyrinėjimo tikslu tapo šiandienos Mažosios Lietuvos kontekstas, J. Bobrowskio kūrybos motyvai, jo biografija, geografinės vietovės. Ketinimai sutapo ir su Gabrielės Žaidytės, tuometės kultūros atašė Vokietijoje, siūlymu surengti fotografijų parodą Leipcigo knygų mugėje.

Fotografija man – kelionė, nuotykis ar galimybė patirti kažką nauja, o fotoaparatas yra tarsi raktas, kuriuo gali atrakinti kitokios tikrovės duris – pasikeitusios, kurios neliko. Tai būdas pažvelgti į svetimus gyvenimus, juos prisijaukinti, išgyventi kaip savus. Kaskart važiuojant tuo pačiu keliu pro Kauną ir pasukus Nemuno link Jurbarko kryptimi stebėjau nuostabiai besikeičiantį gamtovaizdį, vis kitą Nemuno veidą. Nors tame peizaže tebestovi namus palikusių vokiečių sodybos, menančios J. Bobrowskio laiką, ten gyvena jau kiti žmonės. Tie, kuriuos sutikau, – „iš nuovargio gražūs“, anot J. Bobrowskio, – liko fotografijose: švent­raščio tyrėjas Petras iš Smalininkų, Dana Rūta Borkertienė, patikėjusi raktus nuo Vilkyškių bažnyčios, Sigitas Stonys, kurio bitės mane sugėlė, vokietis vargonų meistras Jorgas Nassas, įsteigęs J. Bobrowskio muziejų Vilkyškiuose, Eugenijus ir Giedrė Skipičiai – jų įdomių pasakojimų galima buvo klausytis be galo, Šereitlaukio Stasė, kurios kiaulę-pasprukusią bestiją padėjau įvaryti į tvartą, Regimantas ir Ona, gyvenantys buvusioje siauruko stotyje Vilkdaubyje...

Kad suprastum, kaip gera dešiniajame Nemuno krante, tereikia Luizos tiltu pereiti į kairįjį, pasivaikščioti Sovetsko gatvėmis, Nemane iš Pergalės gatvės duobėtu, Ragainės pilies plytų duženomis užpiltu taku nusileisti prie upės. Akivaizdu, kaip grėsmingai Nemunas vis dar brėžia ribą tarp skirtingų tikrovių, dalydamas jas į svetimą ir savą, ir kokia aktuali yra J. Bobrowskio gyvenimo patirtis bei kūryba dabar: „...šiandien su širdgėla metam pliauskas į svetimus ugniakurus“ („Sarmatijos metas“).

Kaip ir daugeliui vokiečių, palikusių namus ar išvytų, ištremtų iš Mažosios Lietuvos, J. Bobrowskiui, išgyvenusiam Antrojo pasaulinio karo siaubus ir nelaisvę sovietų lageriuose, nebuvo lemta sugrįžti. Rašytojo biografija nuvedė į Berlyną. Čia radau kitą laiką ir kitą realybę. Pasitiko Berlynas, besiruošiantis sutikti šv. Kalėdas. Miestas jau be Sienos, kurią J. Bobrowskis matydavo pro spaustuvės langus. Frydrichshageno kapinėse ant jo kapo pasodintas ąžuoliukas nuo Rambyno kalno.

Netikiu fotografijos galia, bet tikiu žmonėmis ir jų aplinkos ženklais, kurių atvaizdai lieka nuotraukose. Jaučiuosi viso to dalimi.