Pavasarį 56-ąjį kartą atsidarys Venecijos bienalė, ryškiausias vizualaus meno reginys, kuriame Lietuva dalyvauja nuo 1999 metų. Naujausio projekto – Dainiaus Liškevičiaus „Muziejaus" kuratorius Vytautas Michelkevičius teigia, kad šalies ekspozicija prasmingai įsilies į tarptautinį meno lauką, muziejinį Venecijos kontekstą ir į nacionalinių paviljonų kaimynystę¹. Šiuolaikinio meno muziejaus Antverpene M HKA kuratorius Andersas Kreugeris, žinantis Lietuvos meno kontekstą, mano, jog lietuvių šiuolaikinis menas juda teisinga linkme: „Pažvelkite į Lietuvą Venecijos bienalėje: keturis kartus Lietuvos paviljonas komisijos buvo apdovanotas specialiu įvertinimu (angl. special mention). Šiuolaikinį meną sėkmingai populiarina ir Lietuvos meno institucijos...²"

Įdomu, kad pačioje Lietuvoje šie pasiekimai nėra vertinami vienareikšmiškai teigiamai, nors Nomedai ir Gediminui Urbonams bei Deimantui Narkevičiui buvo įteiktos Nacionalinės kultūros ir meno premijos. Venecijoje pristatomos šiuolaikinio meno kolekcijos ar Lietuvos šiuolaikinio meno renginiai ir jų kūrėjai dažnai agresyviai kritikuojami žiniasklaidoje, net ir po pavykusio projekto: kuriamos destruktyvaus meno sąmokslo teorijos. Pavyzdys – 2014 m. balandžio 11 d. Lietuvos Respublikos Seime vykusi konferencija „Smurto bei savižudybių prevencija ir destruktyvusis menas Lietuvoje". Ją surengė tuometė Seimo narė Rimantė Šalaševičiūtė kartu su Lietuvos kultūros kongreso taryba (balandžio 21 d. šį renginį rodė Lietuvos televizija), ir visos šalies akivaizdoje buvo pareikšta, kad svarbiausios valstybės kultūros institucijos, kurių atstovai šiame renginyje nedalyvavo –­ tai Lietuvos kultūros ministerija, Šiuolaikinio meno centras ir kitos –­ propaguoja socialinę ir estetinę destrukciją³. Menotyrininkė Agnė Narušytė, tyrinėjusi minimos konferencijos medžiagą, apibendrino: „...už visų šitų šnekų apie harmoningą Lietuvos ateitį slypi noras susidoroti su konkurentais kovoje dėl garbės ir pinigų. Jei būtų tik kalbama, nieko tokio – netgi gerai, nes atsiranda temų komentarams. Bet šie menininkai savo siekį nutarė įgyvendinti spekuliuodami skaudžia savižudybių problema ir pasitelkdami politinius galios įrankius. O tai – daug blogiau."⁴

Ne vienas menininkas ir menotyrininkas minimos konferencijos medžiagoje įžvelgė provokacijų ir kai kurių teiginių istorinių analogų: „Nes tai kai ką primena. Aiškiai supratau –­ ką, pamačiusi virtualią ekspoziciją ekrane, kur buvo be komentarų rodomi kūriniai, kalbantys apie gyvenimo skaudulius, ironizuojantys silpnybes ir prietarus, tyrinėjantys pasąmonę. Ši ekspozicija turi istorinį precedentą – 1937 metais Miunchene naciai surengė parodą „Degeneratų menas" (vok. „Entartete Kunst", – aut. past.), kuris skamba įtartinai panašiai į konferencijoje kritikuotą „destruktyvų meną". Visas modernizmas buvo pristatytas kaip antivokiškas, žydiškai-bolševikinis, amoralus menas. Tarp jų buvo ir Otto Dixo paveikslas, vaizduojantis Pirmojo pasaulinio karo suluošintus žmones – jis buvo eksponuojamas su prierašu, kad tai – „įžeidimas vokiečių Didžiojo karo herojams". Nors pats O. Dixas tame kare dalyvavo ir tik liudijo, ką matė.

Tokių liudijimų karui besiruošiantiems naciams nereikėjo, jie galėjo atbaidyti visuomenę nuo karo. Tad jie ėmėsi propagandos aukštindami tradicines vertybes ir graikų meną – kaip ir mūsiškėje konferencijoje dalyvavę menininkai."

Kodėl dabartinėje Lietuvoje požiūris į šiuolaikinį meną yra toks kategoriškas? Gal šio „nesusipratimo" ar „nesupratimo" prielaidos ir priežastys yra tik dailininkų konkurencinė kova ir norima pasinaudoti kaimyninės šalies kurstomos propagandos metodais...

Žodis propaganda įsitvirtino fašistinėje Vokietijoje jos ideologo Josepho Goebbelso pareigybėse (1933–1945 m. –­ Vokietijos liaudies švietimo ir propagandos ministras; 1930–1945 m. –­ NSDAP Reicho propagandos skyriaus vadovas). Šis politinis veikėjas inicijavo dabar sunkai suvokiamus Vakarų Europos kultūros naikinimo renginius, parodas, buvo vienas vadinamojo totalitarinio meno ideologų. Agnės Narušytės minėta 1937 m. liepą Miunchene šio fašistų lyderio iniciatyva atidaryta „Degeneratų meno" (kartais dar vadinama „Išsigimusio meno") paroda buvo viena ciniškiausių vaizduojamojo meno akcijų. Žinoma, kad to meto propagandistai, nacių lyderių nurodymu, iš įvairių šalies muziejų surinko per 5000 vaizduojamo meno kūrinių, jų teigimu „skleidžiančių perversišką žydišką dvasią", taip „ydingą" to meto Vokietijai. Pats A. Hitleris naturalistine maniera liejo peizažus, nors menininku netapo. Ar galėjo „Išsigimusio meno" paroda būti ir šio liguistai ambicingo veikėjo kerštas už nepripažinimą? Galbūt, nes vienoje savo kalbų jis kategoriškai pasisakė prieš nuoseklų, laipsnišką dailės pažinimą ar vystymąsi: „Meno kūriniai, kurių negalima iš karto suprasti ir jiems reikalinga kokia nors pretenzinga instrukcija, tik pagrindžia faktą, jog jie niekada neras kelio į Vokietijos žmonių širdis."⁵ Naciai tvirtino, jog „Išsigimusio meno" kūriniai –­ žydų ir bolševikų produktas, nors iš 112 parodoje dalyvavusių menininkų vos 6 buvo žydai. Tarp ne savo noru paro­doje dalyvavusių kūrėjų minimi Erns­to Lud­wigo Kirchnerio, Maxo Beckmanno, Marco Chagallo, Henri Matisse'o, Pablo Picasso, Vincento van Gogho ir lietuvių menininko Prano Domšaičio vardai. „Degeneratų meno" parodą, kuri buvo eksponuota ir kituose didesniuose tuometės Vokietijos miestuose, aplankė keli milijonai žiūrovų. Kai kurie modernistų paveikslai, skulptūros, grafikos darbai vėliau buvo pelningai parduoti arba „nusėdo" privačiose nacių vadų kolekcijose, dalis buvo tiesiog sunaikinta. Šį barbarišką naikinimo aktą patvirtino 2010 m. Berlyne remontuojant metro stotis rasti skulptūrų likučiai – keliasdešimt skulptorių Otto Baumo, Karlo Ehlerso, Otto Freund­licho, Richardo Haizmanno, Karlo Knappe's, Willo Lammerto, Karelo Niestratho, Marg Moll, Emy Roeder, Edwino Scharffo, Naumo Slutzky'o, Milly Steger, Gustavo Heinricho Wolffo, Fritzo Wrampe's modernios plastikos kūrinių. Dailininkų darbai nacių organizuotoje parodoje buvo eksponuojami antiestetiškai, tiesmukai siekiant destruktyvumo. Portretai ar skulptūros, reprodukuotos parodos kataloguose, buvo nepadoriai lyginamos su sergančių žmonių, neįgaliųjų kūnų ir veidų nuotraukomis. Britų menininkas Robertas Medely, lankęsis šioje parodoje, prisimena: „Erdvė buvo sausakimša, visi paveikslai kabėjo provincijos aukcioną primenančiose patalpose. Meno kūriniais sienos buvo tiesiogine to žodžio prasme nudrabstytos –­ be kokios tvarkos, norėta parodyti, jog toks menas bevertis."

Šių parodų paraleles, informacijos pateikimo metodus ar tam tikrą koncepcijos dėlionę galima pastebėti anksčiau minėtos konferencijos Seime pavadinime – „Smurto bei savižudybių prevencija ir destruktyvusis menas Lietuvoje". A. Narušytė rašo: „Metas paklausti: kiek žmonių modernistų menas pastūmėjo į savižudybę? Duomenų nėra. Tačiau duomenų pakaktų, jei norėtume sužinoti, kiek žmonių nužudė tradicines vertybes melagingai propagavę naciai. Arba kiek nužudė bei pastūmėjo į savižudybę analogiška sovietinė santvarka. Tikrai taip: meno atžvilgiu šios neva priešiškos sistemos buvo vienodos. Abi uždraudė nepatogius klausimus keliantį meną ir reikalavo vaizduoti tik tai, kas gražu. Taigi abi vertė meluoti..."

Abi šias totalitarines sistemas dar dešimtojo dešimtmečio pradžioje nagrinėjo rusų menotyrininkas Igoris Golomštokas, emigravęs į Vakarus. Knygoje „Тоталитарное искусство" („Totalitarinis menas") autorius prisimena istoriją, kaip jam į rankas pakliuvo vienas nacistinės Vokietijos meno žurnalo numeris, „užstrigęs" Valstybinio A. Puškino vaizduojamojo meno muziejaus bibliotekos archyvuose. Dirbdamas šioje įstaigoje septintajame dešimtmetyje I. Golomštokas vedė jaunimo savišvietos paskaitas. Kartą jis ryžosi eksperimentui: ranka uždengė atspausdintų paveikslų ir skulptūrų reprodukcijų vokiškus pavadinimus ir, vis versdamas puslapius, prašė jaunuolių (tai buvo vyresniųjų klasių mokiniai) vardyti reprodukuotų kūrinių autorius. Jaunuoliai pasirodė gerai išmanantys tuometį meną: pasipylė sovietinio laikotarpio dailininkų vardai – Sergejus Gerasimovas, Jevgenijus Vučetičius, Vera Muchina ir pan. Įsiminė situacija su paveikslu, kuriame realistiškai buvo nutapyta darbininkų šeima, kukliame būste svetingai priimanti šalies politinį lyderį. Vienas studentas išdidžiai ištarė: „Tai Laktionovas!" (rusų socialinis realistas tapytojas Aleksandras Laktionovas, – aut. past.). Tačiau vėliau Golomštokas liepė atidžiau įsižiūrėti į vaizduojamą politinį lyderį ir visų, sovietinės propagandos išmuštruotų mokinių nuostabai ar siaubui vietoj vešlių Stalino ūsų pasirodė aštrūs Hitlerio ūsiukai... Panaši atmosfera tvyrojo, kai dėstytojas atidengė rodomų paveikslų pavadinimus. Lyginti dvie­jų priešiškų valstybių meną ir ieškoti jame totalitarizmo vaizdinių jam kilo būtent tada.

Žinoma, kad ne tik religija, bet ir valstybės valdymo politinė sistema gimdo atitinkamą vizualinę meno koncepciją. Autokratinis valdymas anksčiau ar vėliau ima remtis vienintele politinio lyderio „tiesa" ir vaizduojamasis menas tampa propagandine agitacija, prisidengiančia sentimentaliais, tarsi visai nekaltais figūratyvinių kompozicijų siužetais, realistiniais portretais ar peizažais. Vyraujančias temas lydi optimizmas, patosas: garbinamas antikos menas. Visuomenėje ima populiarėti vadinamoji suvenyrinė dailė. Plinta kičas ir tuštybė mene. Dailės darbuose diktatorius – valstybės lyderis – neretai vaizduojamas šalia „paprastų" žmonių ar apsuptas vaikų. Pasikartojantys meninių metaforų junginiai tampa schemomis, kurias masiškai reprodukuoja žiniasklaida. Visi šie reiškiniai yra akivaizdūs šių dienų Šiaurės Korėjos mene, kartojama meninė raiška ir plastika beveik identiška I. Golomštoko aprašytam Antrojo pasaulinio karo laikų totalitarizmo menui. Šio meno padariniai, nuojautos, tam tikros apraiškos pastebimos ir dabartinėje Lietuvoje.

Prieš kokius dvidešimt metų menininkams šalies kultūrinėje erdvėje užteko vietos ir dėmesio. Kaip ir dabar, vyko šiuolaikinio meno parodos ir festivaliai, tautodailės šventės su mugėmis ir parodomis – visi renginiai turėjo savų žiūrovų ar gerbėjų. Bet pastaraisiais metais vizualaus meno kūrėjai, ypač jauni, yra gana agresyviai kritikuojami žiniasklaidoje. Lietuvai tik atgavus nepriklausomybę, sarkazmas, absurdas ir ironija buvo labai populiari meninė raiška. Dabar ji tapo netoleruotinu reiškiniu. Atrodo, kad visuomenė staiga ėmė nebesu­prasti vizualių metaforų, nepastebėti meninio konteksto, vengti diskusijų. Tapytojai, poetei ir aktyvistei Vilmai Fioklai-Kiurė reikalai susiklostė gana komplikuotai, kai ji prieš kelerius metus nedideliame meno renginyje Vilniuje su tam tikromis feministinėmis paskatomis interpretavo Lietuvos himną: po to, kai autorė ir kelios menininkės atliko performansą „Po Kudirka, arba patriarchams paliepus, mums panorėjus", jomis susidomėjo teisėtvarka. Merginos buvo kaltinamos valstybinių simbolių įžeidimu (už tai grėsė iki dvejų metų kalėjimo). Pasak menotyrininkės Laimos Kreivytės, toks požiūris – tai tiesus kelias paskui Vladimirą Putiną į Mordovijos lagerius. Ji pastebi, kad kai Lietuvoje vyko Sąjūdis, žmonės buvo susitelkę ir neieškojo skirtumo tarp rusų, lenkų, žydų, lietuvių, gėjų, vieni kitų neįžeidinėjo. Tiesiog buvo didelis laisvės poreikis, siekis ištrūkti iš gniaužtų. „O dabar, kai turime laisvę, staiga pradedame vieni į kitus baksnoti, riboti ir reikalauti, kad kažkas kažko nedarytų. Manau, kad simboliai turi būti gerbiami, bet jie neturi būti nesveikai garbinami..."⁶

Reportažuose apie dailę ar šiuolaikinį meną TV žurnalistai dažnai nebesi­remia menotyrininkų recenzijomis, ne­siekia diskusijos, o tiesiog duoda pasisakyti priešiškai nusiteikusiems komentatoriams, kuriems tai proga reklamuojantis kelti nesantaiką. Pavyzdys –­­­ agresyviai pristatomos E.Tamulytės-Shaltmiros Lietuvos herbo interpretacijos. Parodos ekspozicijai paruoštas vienas dailininkės darbas iš TV ekrano gan greitai susilaukė kaltinimų herbo „išniekinimu", jai buvo grasinama teismu⁷. Žinomas Lietuvos fotografas Saulius Paukštys, sužinojęs apie Vilniaus Pamėnkalnio galerijos sprendimą nerodyti šios menininkės sukurtos herbo variacijos, pakvietė grafikę eksponuoti „skandalingą" kūrinį kitame meno projekte. Fotografas teigė, kad dabar šalyje atsiranda vis daugiau noro cenzūruoti kūrybą, skirstyti meną į blogą ar gerą. Jo nuomone, jei dailės kūrinys nekelia problemos, tai jis virsta paprasčiausia interjero dekoracija. Kad ir kaip būtų keista, tokia meninė „dekoracija" ir yra autokratinės valdžios siekis, svajonė, kad kūrėjas neprovokuotų visuomenės diskusijai, neatsilieptų į opius valstybei klausimus, o tiesiog palaikytų politinį lyderį, būtų valdininkų linksmintojas ar švenčių dekoratorius. „Kai būdavau kur nors užsienyje – Anglijoje ar JAV parduotuvėse – mano dėmesį visada patraukdavo šalies vėliavos ant apatinių rūbų. Pavyzdžiui, kelnaitės su Amerikos vėliava arba peleninė su prezidento Baracko Obamos atvaizdu. Derėtų skirti vėliavą prie Prezidentūros ir tų pačių spalvų ar motyvų panaudojimą meno kūrinyje, tekstilės pramonėje", –­­ teigia fotografas. Jis įsitikinęs, kad nereikia keliaklupsčiauti prieš simbolius, nes „Tam ir egzistuoja menas, kad kiekvienas galėtų išsakyti tai, kas jam atrodo svarbu. Necenzūruojamas ir nesmerkiamas"⁸.

Tai tik keli ryškesni sostinės jaunųjų menininkų pasirodymai, sulaukę tokios kontroversiškos Lietuvos valdininkų reakcijos. Negi tos merginos tokios pavojingos šaliai? Prisiminkime legendinę Rusijos menininkių grupę „Pussy Riot", kurios narės – Nadežda Tolokonnikova, Marija Aliochina ir Jekaterina Samucevič – buvo sulaikytos 2012 m. vasario mėn., kai pagrindinėje Maskvos Kristaus Išganytojo katedroje surengė triukšmingą protestą. Jos su kaukėmis katedroje meldėsi, kad Rusija būtų išvaduota nuo prezidento Vladimiro Putino. Rusijos teisėsauga sugebėjo „neperskaityti" Putinui skirtų pagrindinių performanso „maldos" žodžių ir merginos buvo pripažintos kaltomis dėl „chuliganizmo iš religinės neapykantos", nors pusantros minutės filmuotoje medžiagoje (tiek ir tevyko minėta akcija) matyti, kad jos tik „moderniai" meldžiasi, keletą kartų minėdamos prezidento pavardę. Jau 2014 m. Piotro Pavlenskio performansas, turintis priminti psichiatrinių būdų naudojimą politikoje, su „Van Gogho ausies" metafora ant vienos Maskvos psichiatrinės ligoninės beveik trijų metro aukščio tvoros, nebuvo taip kategoriškai vertintas, galbūt dėl to, kad akcijos autorius su savo bendražyge davė išsamų koncepcijos ir meninių paskatų paaiškinimą Rusijos TV kanalui „Дождь".

Lietuvos šiuolaikinio meno kūrėjai nesibodi probleminių temų. Vakarų meno ekspertai būtent už tai mus ir pastebi. Deimantas Narkevičius yra įtrauktas į žymiausių pasaulio videomeno kūrėjų trisdešimtuką, Eglės

Rakauskaitės instaliacijos ir performansai reprodukuojami žymiausių leidyklų albumuose ir pan. Keista, nors daugelis šalies dailininkų yra laukiami gausiai lankomose, žymiausiose Vakarų galerijose, mūsų šalies ekspozicinės erdvės su aštriomis temomis ir aktualiais sukurtais darbais daug žiūrovų nesulaukia – gelbsti nebent atidarymų vaišės. Bet tai jau meno edukacijos problema, kuri taip greitai neišsispręs.

„Kultūra neišgelbsti nieko ir nieko nepateisina", – kataloge, skirtame 56-ajai Venecijos bienalei, skelbia Dainius Liškevičius ir kvestionuoja Lietuvos istoriją trijų labai neįprastų žmonių likimais, taip pasitikdamas naują pasaulinę parodą. Kartu su juo ir mes – Lietuvos šiuolaikinio meno kūrėjai.

¹ http://vz.lt/article/2014/5/18/venecijos-bienaleje-lietuvai-atstovaus-muziejus#ixzz3KUhGNPxO.
² http://www.7dienos.lt/nacionaline-siuolaikinio-meno-kolekcija-turi-buti-aktyvi-ir-cirkuliuojanti.
³ http://www.7md.lt/tarp_disciplinu/2014-05-09/Lietuvos-meno-politikos-seseliai.
⁴ http://www.lrt.lt/naujienos/nuomones/10/42480/agne_narusyte._cenzuros_ilgesys.
⁵ http://www.delfi.lt/news/daily/world/hitlerio-kerstas-uz-patirta-pazeminima.d?id=63225800#ixzz3KOp1xDl8, 2013-11-06.
⁶ http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/lietuvos-himna-perdirbusioms-feministems-gresia-pussy-riot-likimas.d?id=62447297#ixzz3NZXYy3uT.
⁷ https://www.youtube.com/watch?v=e9gVxbP8RhQ.
⁸ Rūta Mikšionienė. „Moteris ant žirgo nereikalinga Lietuvoje", 2014-05-27, http://kultura.lrytas.lt/daile/moteris-ant-zirgo-nereikalinga-lietuvoje.htm.