Per 26-erius nepriklausomybės metus Šiau­lių miestas netapo kažkaip ypatingas. Emigracija ir kitos socialinės problemos itin išretino mokymosi įstaigas. Skverai, takai ir parkas vakarais nostalgiškai romantiški, kartais net gali pereiti visą pėsčiųjų bulvarą iki Talkšos ežero taip nieko ir nesutikęs.

Verslininkams leidžiama centre „laikyti“ apleistus pastatus, kuriuose „juodieji“ grafitininkai konstatuoja gyvenimo būklę. Deja, toje parašų makalynėje originalių sienos ženklų atsiranda nedaug. Po žiniasklaidoje pasklidusios ir politikų pamėgtos „runkelių“ metaforos apie visuomenės abejingumą ir susitaikymą su bet kokia esama padėtimi Šiauliuose vienas paskui kitą pradėjo dygti grafičiai, vaizduojantys daržoves. Kiekvienas grafitininko, pasirašančio AEON, naujas ridikėlis, baklažanas ar bananas ant sienos buvo stebimas ir komentuojamas. Vėliau ši įdomi iniciatyva baigėsi. Pernai prestižinėse miesto vietose „chuliganiškai“ atsirado dviratininkas su skrybėle, – dar viena meninė diversija, – iliustruojantis kažkada populiarų, o dabar absurdiškai skambantį šūkį: „Šiauliai – dviratininkų miestas.“ Kartu jis pašiepė Viliaus Purono „krepšininką“ su skrybėle prie sporto arenos bei kitus savavališkus aktyvaus dizainerio dirbinius iš skardos, vis atsirandančius tarsi iš niekur...

Mūsų miestas kadaise garsėjo cent­rinės gatvės sienine tapyba. Tik vyresniosios kartos šiauliečiai dar pamena Sauliaus Kuzmos, Ričardo Ničajaus, Andriaus Mosiejaus ir kitų menininkų 9 dešimtmetyje dekoruotus namus. Perstatyti ar perdažyti pėsčiųjų bulvaro pastatai pasikeitė, tik Vasario 16-osios gatvėje dar matyti senųjų originalių „gatvės freskų“ fragmentų, kurie po nedidelio atnaujinimo galėtų atspindėti savitą sovietmečio viešųjų erdvių eksterjerą.

Vilnius, Kaunas, Klaipėda po truputį dekoravo jau spėjusias pagarsėti erdves, tad nenuostabu, kad ši ilgai laukta iniciatyva atvyko ir į Šiaulius. Ant pastolių kviesti menininkai vizualizavo savo kūrybines nuojautas ir pateikė jas miestiečių teismui. Visa tai vyko šiemet Šiaulių dailės galerijos inicijuotame tarptautiniame gatvės meno plenere „Saulės pagrobimas“.

Pirmąjį meninį darbą („Saulės mūšis“) ant Dviračių muziejaus sienos įamžino italas Guido Bisogni, visus savo kūrinius pasirašantis 108 ženklu. Jis sulaukė, kiek man žinoma, kelių valdininkų isterijos ir diskusijos, nuvilnijusios miesto spaudoje. Rezultatas visai logiškas: šių laikų grafičių dailininkai socialiai, politiškai angažuotais ar neįprastos plastikos kūriniais provokuoja miestų funkcionierius ir gyventojus diskutuoti. Tai nuolat besikeičiantis, interaktyvus menas, neigiantis įprastas nuostatas (kad ir miesto viešųjų erdvių atžvilgiu). Laisvi menininkai apleistoms griuvenoms, tarkim, „naujųjų lietuvių“ kičui ar išpuoštiems bankų ir savivaldybės tarnautojų būstams, neįprastai „dekoruodami“ sienas sukuria naujų reikšmių ir metaforų.

Internete patyrinėjus italo darbus, galima teigti, jog jis savo tapyba atranda ir išryškina sienos faktūrą ir prie jos derina abstrakčias vizijas. Dažnai natūralus dažo sutrūkinėjimas ar nakties chuligano užpurkštas keiksmažodžio ir dabar vaikigalių taip mėgstamas asmeninio parašo fragmentas įauga į bendrą kompoziciją. Miesto grindinyje dera marmuras, akmuo, plyta ir viską jungiantis purvas, o šio menininko „paliestoje“ sienoje siejasi visos dermės.

Bisogni dekoratyvumas savaip koreliuoja su šiauliečio grafiko Bronislovo Rudžio sakraliai puoštomis juodomis ir baltomis bulvaro arkų kolonomis –­ lengvomis vietos kūrinių stiliaus žvaigždės Danielio Bureno interpretacijomis. Kuris dailininkas taikėsi vienas prie kito ir ar toks meninių akcentų vietos pa­rinkimas yra projekto kuratoriaus Virginijaus Kinčinaičio reikalas, tesvarsto žiūrovai. Tačiau naujai menininkų pamatyta vieta jau įaugo į miesto peizažą, ji įdomi ir lankoma.

Turbūt geriausiai plenero temą atitinka Tado Vincaičio-Plūgo iš Kauno kūrinys „Degantys šarvai“. Pagrindinė kompozicijos idėja, anot autoriaus, buvo saulės šviesos atspindžiai ir šarvų lydymasis nuo karščio. Vis dėlto tai tam tikras medijų išplėtotas karinių nuotaikų vizualinis rezultatas. Tačiau centre nutapytas slidus ir žvilgantis kalavijas, riterio tvirtai suspaustas ir iškeltas skatina patriotines ambicijas – lyg niekad nesibaigianti pergalinga Saulės mūšio vizija. Ir ne tik šiauliečiams: manau, kiekvienas Lietuvos kariuomenės pos­tas tokį kūrinį norėtų matyti ant savo pastato sienos. Paradoksalu, žymiausi pasaulio grafitininkai pasižymi pacifistinėmis nuotaikomis ir savo kūriniais ypač smerkia bet kokias karines ambicijas.

Įvairių konceptualių ir už Lietuvos ribų žinomų gatvės meno kūrinių autorius iš Kauno Timotiejus Norvila-MORFAI ant remontuotino namo fasado Tilžės ir Vytauto gatvių sankryžoje vaizduojamą objektą susiejo su piešinių ant sienų (dar vadinamų murals) funkcionalumu. „Sankryžos herojus“ yra anoniminis personažas gatvės darbininko apranga, tarsi besiruošiantis raudona ir geltona juosta žymėti pavojingą teritoriją. Paprasta ir aktualu: ši sankryža yra viena judriausių mieste ir turi papildomą avarijų sukėlėją – informacinę elektroninę švieslentę. Gal šis kone 15 m aukščio pavojų skelbiantis „herojus“ atkreips ir valdininkų dėmesį.

Plenere kilo idėja savitai įprasminti čia gyvenusius ir kūrusius žinomus žmones, pvz., plokštumoje po a. a. Eduardo Juchnevičiaus balkonu tiko jo portretas su linoraižinių motyvų interpretacijomis. Po kitu šalia esančiu balkonu atgulė ir a. a. aktoriui Pranui Piaulokui skirtas sieninės tapybos darbas. Portretų seriją pratęsė Laura Guokė, šiais metais Londone už fotorealistine maniera atliktą tapybos kūrinį pelniusi prestižinę „BP Portrait Award 2016“ premiją. Tuo pačiu stiliumi ji ant Šiaulių dailės galerijos sienos įamžino semiotiką Algirdą Julių Greimą, tarpukariu gyvenusį ir dirbusį Šiauliuose.

Fotografija, tiksliau, fotografijos ir skaitmeninės grafikos derinys buvusių reklaminių tentų vietoje yra dar vienas šio projekto ypatumas. Daug rašyta apie įvairių tekstų, dažniausiai tagų, terliones ant sienų, mažiau – apie reklaminių tentų vizualią taršą mieste. Verslininkai tagina savo firmų logotipus su tuščiais tekstais dėl rinkodaros, politikai kabina savo atjaunintus veidus šalia prekybos centrų ir viliasi, kad taps žinomesni. Plenero organizatoriai paskelbė savitą miesto viešųjų erdvių interpretaciją ir senų reklaminių tentų vietoje be jokio lydinčio teksto iškabino dailininkų kūrinius. Žinoma, tai nėra ypač nauja plastika, bet estų menininkų Pusa/Piret Bergmann, Marko Toomasto, Haide Rannakivi, Alaro Raudoja ir latvės Katės Seržanės kūriniai originaliai ir sėkmingai atlieka meninės edukacijos ar užterštos miesto vizualios erdvės „valymo“ funkcijas.

Ar menininkų (galbūt dabar – jau ir gatvės menininkų) kūriniai išliks, o Šiaulių dailės galerijos šiemet atgaivintas pleneras bus raiškus miesto kultūros įvykis, parodys laikas, tačiau nauja dailininkų pozicija –­ neužsidaryti galerijų erdvėse – akivaizdi. Miestiečiai aktyviai komentuoja dekoruotas sienas ir teigiamai atsiliepia apie kompozicijas su atpažįstamais žmonėmis ir vaizdais. Architektai komentaruose viliasi, kad „sienų menininkai“ išlaikys bendrą architektūrinę dermę ir interpretuodami namų sienų plotus, fasadą atras naujas pastatų dekoro reikšmes. Vis dėlto socialiniai, provokuojantys grafičiai turbūt ir toliau liks naktinių menininkų prerogatyva arba projekto kūrėjai per kryptingą edukaciją ras šios problemos sprendimo būdą. Tačiau visiems aktualus ir įdomus miesto viešųjų erdvių gatvės meno reiškinys, einantis per Europą, gražiai ir savitai suskambėjęs Vilniuje, Kaune, o šiais metais atgimęs Šiauliuose, atranda savo vietą Lietuvos miestų kultūroje ir, manau, šis šiauliečių projektas turės ilgalaikę ir triukšmingą perspektyvą.