„Šiauliai – daugybės prizų vertas miestas už tai, kad jau daug metų ritasi tiktai žemyn pagal visus rodiklius. Pirmiausia, aišku, įvaizdžio prasme. Taip giliai tupinčiam miestui tam, kad jis bent kažkiek pakeltų galvą, nežinau, kokių reikia pastangų ir tendencijų tiek politikoje, tiek socialinėje ar visuomeninėje srityse, miestiečių pasaulėjautoje ir savimonėje", – pesimistiškai samprotauja menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis po rinkimų į miesto mero postą („Šiaulių kraštas", 2015-03-17). Panašios nuotaikos tvyro ir menininkų galvose, kai miesto dailininkų bendrija, nuo 1972-ųjų „šabakštyne" turėjusi patalpas, buvo iš jų šiais metais Turto fondo išvaryta, nes pagal naujas šalies nuostatas valstybės dėmesys sutelkiamas į karybos ir socialinius reikalus. Taigi vizuali kultūra Šiauliuose turi pasirūpinti pati savimi. Todėl daugelio miesto menininkų egzistencija, neturint papildomų pajamų iš dailės edukacijos, tiesiogiai priklauso nuo meno vartotojų –­ dailės salonų, suvenyrų parduotuvių lankytojų arba, tarkim, nuo paminklų dirbtuvių savininkų norų. Kaip jaunam kūrėjui čia rasti motyvacijos laisvai kūrybai ir ryžtis menininko karjerai? Tokiais gali tapti tik drąsuoliai.

Kas savaitę šalyje vis atsidaro parodų, pagrįstų originaliomis ir girdėtomis koncepcijomis. Jose kūriniais kuratoriaus ar menininko formuojamą projekto idėją testuoja kiti parodos autoriai. Tačiau ar tai laisva meninė raiška? Ar visuomenė per parodos sumanytoją tokiu būdu atlieka kūrėjų tyrimą ir modeliuoja konkretų užsakymą? „Būti asmenybe visada buvo sunku. Visada buvo sunku būti vyru, visada buvo sunku būti moterimi. Tai iššūkis", – teigė pasaulinio lygio menininkė amerikietė Laurie Anderson (Ryčio Zemkausko TV laida „Pasivaikščiojimai").

Sunku į pirmą viešą bendrą parodą atnešti kūrinius, kurie tarsi nepridengti meninės sielos atvaizdai būna labai intymūs, ir kritika apie juos įstringa giliai. O nuo tų menotyrininkų ar kolegų „įspaudų" sunku atsiriboti ar juos pamiršti.

Šiauliuose kovo 13 d., penktadienį, rinkosi jauni kūrėjai į jau ketvirtus metus iš eilės tokius karčius meninės potencijos tyrimus vykdančią parodą AŠ (kuratorius A. Uogintas), kuri mieste eksponuojama vis kitame interjere. Šiemet parodą priėmė Šiaulių universiteto galerija. Dalyvavo ne tik jaunieji Šiaulių menininkai – atidaryme savitai pasirodė vilnietė Shaltmira, nustebino Kauno menininkės: Donara Manukian, Viktorija Bardauskaitė-Sladkevičienė ir viešnia iš Latvijos Liena Buondarė, krauju atlikusi vieną kaligrafinę miniatiūrą. Parodos tikslas – studentams pailsėti nuo akademinių darbų, absolventams – atsiriboti nuo saloninio, suvenyrinio meno vilionių.

Paprastai pirmieji jauno kūrėjo darbai atrodo per saldūs, kažkokie nevykę, bet visada nuoširdūs. Būdamas tarsi dar nieko neskolingas visuomenei, jaunas žmogus paskaitose nuolat girdi apie pareigas mokytis ir dirbti. Gal ieškant savo braižo įtampos pilname didesniame ar mažesniame mieste jaunuoliui tiesiog lengviau keliauti pasroviui su mokytoju; čia pat internete neįveikiamais vaizdiniais traukia nuolat atsinaujinanti plagijavimo beribybė. Nors apie tai esama įvairių nuomonių. Vienoje Vilniaus dailės akademijos paskaitoje, pagarsintoje „7 meno dienose", žinomas Lietuvos menininkas Vladimiras Tarasovas „teisia" dėstytojus, aiškindamas studentams, kad „pedagogas turi parodyti jums kryptį, kad galėtumėte surasti patys save. Kopijuotojų – milijonai, bet kam jie reikalingi? Aš laimingas, kad aš esu aš, ir mane pažįsta kaip mane. Prieš porą metų mane pakvietė į jūsų tapytojų parodą, o aš atėjęs pasakiau, kas kieno studentas. Profesūrai turi būti gėda kopijuoti pačiai save per studentą. Tai kriminalas, sodinti į kalėjimą iš karto! Esame šeši su puse milijardo ir kiekvienas individualus." O man atrodo, kad neįmanoma suardyti mokinio ir mokytojo ryšio, jei procesas vyksta. Labai dažnai mergina ar jaunuolis, sužavėti vieno ar kito dailininko darbų, vien dėl jo stoja į akademiją ar meno mokyklą...

Taigi, tarsi „užsimetęs baltą ap­siaustą raudonu kaip kraujas pamušalu, šiūruojančia kavaleristo eisena ankstų pavasario mėnesio nisano keturioliktos dienos rytą į dengtą kolonadą, jungiančią Erodo Didžiojo rūmų sparnus, išėjo Judėjos prokuratorius Poncijus Pilo­tas", –­­ šia citata iš M. Bulgakovo kūrinio tiktų aprašyti Shaltmiros pasirodymą, velniškomis grimasomis nuspalvintą simbolinį kovo 13-osios, penktadienio, rytą Šiaulių universiteto dailės galerijoje. Išpakavusi savo „šėtoniškais" kerais išburtą tapybą, ją eksponavo ant centrinės sienos. Laisva, nesusaistyta jokiomis išankstinėmis nuostatomis paveikslų kompozicija davė parodai toną. Lengvai rausvai violetiniame kolorite nutapyti pilkai juodi, grafikės pasąmonės pasaulio išbaidyti ir atrasti herojai vėl čia, Marijos žemėje, atlikinėjo savo „ritualus" niekieno netrukdomi ir nekomentuojami, klajojo savo kliedesiuose ir sarkazmuose. Laisvė vaizduoti pačius trapiausius sielos virpesius, liečiančius pasąmonės paribius, ir dar visa tai nuspalvinti sarkastiška autoironija – tipiškas Shaltmiros bruožas, toks retas šių dienų Lietuvos meniniame gyvenime, kur pamažu vėl atsirandanti visuotinė kontrolė ir socialinis spaudimas trina menininkų „kliedesius". Čia norėčiau pratęsti ankščiau cituotą L. Anderson interviu: „Daugelis pamiršta, jog turi daugiau laisvių, negu jam atrodo, ir tai ne tik laisvė važinėti tam tikru automobiliu ar vilkėti vieną ar kitą kostiumą. Kapitalizmo reikalavimas – privalai turėti daiktų. Ar tikrai? Gyvename laisvoje visuomenėje, tačiau visada jaučiame tam tikrą socialinį spaudimą, tam tikrą kontrolę. Ir tada reikia tiesiog eiti ir pasiimti savo laisvę. Menininkui – vienas sunkiausių dalykų yra nepamiršti, kad tu neprivalai klausyti to spaudimo, kurti taip, kaip kiti, elgtis taip, kaip kiti. Tai yra viena iš mums likusių laisvių."

Šalia minėtos Vilniaus grafikės kolekcijos visai tiko dar tik pradedančios kūrybinį kelią Eglės Stumbrytės „Selfis" – autoportretas-atspindys ant poliruoto tualetinio popieriaus laikiklio, hipertrofuotas, vejantis rytinę ir vakarinę mistiką bei klaustrofobiją ir kiekvienam pažįstamas vaizdas. Eglei mėgina pritarti ir Justina Garanskytė („Nervas"), ant fluorescencine spalva „įrėmintos" kriauklės hiperrealistine maniera fiksuojanti dantų šepetuko šereliuose užstrigusį ilgą kambariokės plauką. (Vaikinai šiais laikais mūsų mieste kirpti trumpai ir voniose nesišukuoja.) „Laikas praustis", – didelio formato, šiek tiek Pierre'o Bonnard'o manierą primenančiame tapybos darbe nusprendžia ir Antanas Šeronas, pernai debiutavęs Šiuolaikinės dailės kvadrienalėje. Šiuose realistiniuose, kažkiek prasme „fluxus" videokadrus menančiuose atspindžiuose tašką deda Benas Alejūnas, nutapęs gan grėsmingą Jurgio Mačiūno portretą. Autorius, kelerius metus tapydamas didelio formato paveikslus, mėgina priminti anksti Anapilin išėjusių kultinių muzikantų bei menininkų palikimą ir jau sukūrė šiems žmonėms (Kurtui Cobainui, Jimi Hendrixui, Jimui Morrisonui ir kt.) skirtą visą ciklą darbų. Kaunietė D. Manukian atvežė tapybos darbų ciklą „Codus", kuris, pasak tapytojos, yra iš asmeninės potrauminės patirties. Įvairūs negatyvūs išgyvenimai, iš pasąmonės išnyrantys kaip abstraktūs vaizdiniai, tarsi trikdo kasdienybę, tačiau tapyboje susiprojektuoja į ekspresyvias, provokuojančias kompozicijas. Nors tai simboliais išreikšta realybė, kiekviename darbe yra individualus pasakojimas. Vaizdiniai naudojami intuityviai lyg dar nesuprantant jų reikšmės, nors kolektyvinė pasąmonė juos atpažįsta.

Vaiva Kovieraitė giliaspaudės grafikos estampuose tęsia ekstremalius Donaros pasakojimus: lojantys šunys, surišti vaikai, operacinės fragmentai – tai nuotrupos, vaizdai ir fragmentai lyg iš siaubo filmų, kurie vis aktyviau drasko dabarties TV ekranus ir darosi kiekvienos šeimos problema. Šiems drastiškiems kūriniams artimi Gretos Mizgirytės skaitmeninės grafikos darbų ciklo „Kaulai" atspaudai. Studentė jau turi įdomią ir susiformavusią grafinės plastikos pajautą, galinčią vesti didelių kūrybinių ieškojimų link. V. Bardauskaitė-Sladkevičiūtė, šiek tiek ragavusi teatro meno (yra sukūrusi Klaipėdos muzikinio teatro vaikų spektakliui kostiumus ir scenografiją), keturių estampų cikle žaidžia šešėlių teatrą. Puikiai išnaudoti trafaretai suteikia jos grafikai lengvumo. Ji tolsta nuo jau aprašytų parodos kolegų fatališkumo, tragizmo fiksacijų. Kompozicijose daug vaikystės slėpynių nuotaikų, vaikams skirtų animacinių filmų mizanscenų metaforų. Pastaruoju metu autorė rimtai dirba knygų iliustracijų srityje.

Šioje parodoje, savo vaizdiniais su žiūrovu dalijasi 31 parodos autorius. Agresyvūs ir ekstremalūs vaizdiniai šių jaunuolių galvose rodo šiuolaikinę Lietuvos situaciją. Tačiau problemos sprendimą ar tam tikrą terapijos būdą galime rasti čia pat – jau minėtos Shaltmiros kūryboje. Parodoje ji eksponuoja tapybos darbus, iliustruojančius interneto komentatorių puolimus. Internautai įžeidžiamai postringavo, kai autorė feministinėmis metaforomis „nuspalvino" valstybės herbą. Taip atsirado autoironiška tapyba: „Pakarta" (po komentaro Nr. 177), „Gimdantis vyras" (po komentaro Nr. 26) ir t. t.

Menas yra aukščiau už smurtą, paskalas, intrigas, įvairių veikėjų kuriamą depresinę situaciją šalyje. Jaunimo kūryba tai atspindi ir netgi siūlo įvairius „gydymosi" būdus. Reikia tik tai pastebėti ir jų požiūrį gerbti.