„Matai, mielas bičiuli, aš perku drambliukus. Kasinėjimų metu sukišu juos į kapus, kuriuos mes vėl užverčiame. Gal po pusės šimto metų kiti žmonės vėl atkas tuos pačius kapus ir, radę juose tokių, tik jau nuo gulėjimo žemėje pasenusių statulėlių, veltui suks galvą... Aš mėgstu būsimoms kartoms užminti mįsles; viename Ankor Vato bokšte aš, žinote, palikau labai nepadorų įrašą sanskrito kalba. Dailiai užteptas, jis atrodys gana senas. Ateityje koks nors juokdarys jį tikriausiai mėgins iššifruoti...“ (Iš vieno senienų supirkinėtojo pasakojimo, kurį užrašė autobiografinėje apysakoje André Malraux, buvęs Prancūzijos komisaras Kinijoje ir Ch. de Gaulle’io vyriausybės kultūros ministras.)

Šį tekstą 1992 m. pasirinkome rengdami parodas ir performansus „Archeologų“ vardu Šiauliuose, o paskui Vilniuje, Klaipėdoje ir Kaune. Pirmieji pasirodymai vyko su tam tikros mistifikacijos priedanga: mes iškasėme tariamą mumiją, o paskui buvę meniniai projektai – tos akcijos tąsa.

Simboliška, kad vasarą mums buvo pasiūlyta surengti parodą (Reda Uogintienė. „Vyriški žaidimai“) ir performansą (Arūnas Uogintas. „Jungtys“) mistiškoje ir kontroversiškoje Londono galerijoje „The Last Tuesday Society & The Viktor Wynd Museum of Curiosities“, pilnoje meninių, antropologinių ir archeologinių artefaktų. Viktoro Wyndo muziejuje-galerijoje apstu egzotinių iškamšų, iškasenų, skeletų, įvairių gyvūnų kaukolių, mistinių, ritualinių reikmenų, kaukių, pikantiškų erotinių daikčiukų ir menininkų miniatiūrų interpretacijų, mistifikacijų. Čia saugomi anksti mirusio ekstravagantiškojo anglų menininko ir rašytojo Sebastiano Horsley’o daiktai (jis tyrinėjo mirties fenomeną, rengė performansus nukryžiavimo tema). Galerijos savininkas didžiuojasi savo kolekcija: viename 2013 m. „National Geographic“ filme apie minimą muziejų Wyndas „pusryčiauja“ su egzotiška kaukole, atvirame automobilyje vežiojasi liūtės iškamšą ir pan. Gal visai neatsitiktinai viena religinė bendruomenė liepos 19 d. šalia galerijos šlakstė šventintą vandenį ir atliko kažkokias apeigas „šėtonui“ išvaryti. „Teisuolių“ pilna visur. Prisiminus ryškesnius menininkų pasirodymus Lietuvoje, galėtume įvardyti ne vieną asmenį ar grupę, mėginusius „koreguoti“ kūrėjų meninę raišką, ypač iš TV ekranų.

Uogintienės paroda provokuoja diskutuoti ir pasakoja trumpas vyro ir moters santykių istorijas, nutinkančias tam tikrose savaitgalių ar laisvadienių poilsio zonų trajektorijose, kuriose vyrui „leidžiama“ atsipūsti medžioklėje ar žvejyboje, tuo pačiu sunaikinant dalelytę gyvūnijos ir augmenijos... Aštrūs kabliukai-muselės lyg fetišistiniai kankinimo dalykėliai („Vyriški žaidimai. Laisvadienis“, 2011); žvėrių tykojimo būda lyg raganos namelis ant vištos kojų primena sovietinio lagerio ar kalėjimo priežiūros bokšto vizualias metaforas, kurios yra visai ne apie savaitgalį („Vyriški žaidimai. Kolekcija“, 2012). Dailininkė mėgsta tokias interpretacijas, nors estampų siužetai nėra sudėtingi: viename sėdi sau žvejai, poledinės žūklės entuziastai lyg juodi varnai ant Talkšos ežero ledo šalia kažkada garsaus, dabar sugriuvusio ar sugriauto Šiaulių Ch. Frenkelio fabriko kaminų, žmonių apleistoje urbanistinėje zonoje ir kopinėja dar nemiegančių žuvyčių ledinių ekečių korius. Ir net esant kukliam laimikiui vyrai galės girtis meditatyviu poilsiu krentančių snaigių platybėse, jei neišsigąs raganos šmėklos, kuri stebi visą mizansceną („Vyriški žaidimai. Pirmadienis“, 2011). Kituose ciklo ofortuose mistinė žiežulos figūra transformuojasi į moters torso pavidalą. Dažnai Redos grafikoje „torsiukas“ tarsi autorės autografas lydi istorijas. Jis suka fantasmagorinį intuityvų personažų verpetą, griauna „vyrišką“ logiką, kuri šiame atsitiktinumų kontekste negali būti vienvaldė ir vienalytė: yra vyras ir moteris arba moteris ir vyras. Kelionė laiku: baroko ir šiuolaikinio gyvenimo fragmentų, nuotrupų sugretinimas –­ dar viena grafikės raiškos dimensija. Įvairiai margintos kaukolės, griaučiai, viduramžių kostiumų aksesuarai, raumeningi kultūristai ir Jorkšyro terjerai –­­ sukurti vaizdiniai pasakoja Redos Uogintienės gyvenimą, tokį, kokį ji nori matyti, nes žino, tą teigė vienoje personalinėje parodoje „Kaip pagauti skraidančią lėkštę ir nepastoti nuo ateivių“. Oforte „Šalia ir nematai“ autorė persikelia į makroerdves, kur įsibrovėlių ar kitų, šalia mūsų esančių paralelinių pasaulių vaidmenį „kuria“ vorai ar panašūs vabzdžiai. Įdomu, kad tuo pat metu minimoje galerijoje buvo eksponuojama anglų menininkės Tessos Farmen kūrinių kompozicija „In Fairy Land“. Londono menininkė galerijos interjeruose rodė vadinamąsias fėjas. Tai miniatiūriniai objektai, konstruoti iš mažų gyvūnų kauliukų, džiovintų vabzdžių elementų. Šios nuostabios „daikčiukų“ kompozicijos, tarsi sustingusio ir vos įžiūrimo pasaulio teatro mizanscenos, buvo „paslėptos“ kuriozų muziejaus rūsyje, patariant jų ieškoti su didinamuoju stiklu, pvz.: vieno akvariumo kampe ant laumžirgio nugaros „linksminosi“ trys mažutės būtybės, kitur fėja, laisvai įsitaisiusi ant eksponuojamo pompastiško Hors­ley’o kostiumo kaklaraiščio, smaginosi iš miniatiūrinės kolbos pildama kandžių mumijas. Sarkastiškos ir paslaptingos žinomos menininkės kompozicijos. Tyrinėdamas užsimiršti, kad jos sukurtos iš preparuotos gyvybės elementų...

Dailininkių ekspozicijas sieja požiūris ir plastika, nors jos dirba skirtingose dimensijose. Galerijos vadovas Wyndas žiūrovams būtent taip pristatė jų kūrybą. Prisimenant minėtą, prie galerijos vykusią, „šėtono“ varymo procesiją, manai, kad ne visiems suprantami šie menininkių ir galerininko reveransai, nors sarkazmas, siurrealistinis žaidimas ir paslaptingi ar romantiški vaizdiniai galėtų būti menininko ir žiūrovo dialogu. Galbūt šis nesusipratimas yra vienetinis reiškinys, ir apie tai net neverta diskutuoti. Gal dabar žmogaus taip paprastai nebesugundysi paslapties grožiu, ir tam tikros bendruomenės galbūt net nenori vizualios diskusijos ar metaforų, o reikalauja aiškumo ar vienareikšmės pozicijos ir ne tik iš savo narių. Įdomu, kad tokias ganėtinai agresyvias akcijas skatina viena ar kita religinė bendruomenė, kurios filosofija ir teiginiai vis dėlto pagrįsti mistika ir paslaptimi...
Birželio 29 d. parodų atidarymą papuošė publika nuostabiais apdarais. Tono suteikė filmo apie garsias senjores „Fabulous Fashionistas“ žvaigždė menininkė Sue Kreizman. Jos aplinkos apranga išsiskyrė kontrastingais spalvų deriniais ne tik todėl, kad Londone tomis dienomis vyko milijoninis gėjų paradas...

„The Last Tuesday Society & The Viktor Wynd Museum of Curiosities“ galerija garsėja ne tik pikantiškuoju muziejumi, bet ir baru. Kažkada Šiauliuose klestėjo naktinis klubas „MAX’as“. Po bankroto patalpos buvo apleistos, tačiau šalia visokių baro liekanų išliko kelios dėžės su kasos aparato čekių ritinėliais, kuriuos kažkas kruopščiai saugojo. Ant tų susuktų juostelių radom užrašytas datas, barmenų pavardes, užsakymus ir sąskaitas. Atrodo, kad čia užfiksuoti keli ir mūsų kompanijos pasilinksminimai prieš maždaug penkiolika metų. Kilo mintis jas panaudoti parodos atidarymui – performansu sujungti dvi erdves čia ir ten...

Namuose žmogaus anatomijos detalėmis ištapiau torso dalį. Jo vidinėje pusėje ant horizontalių strypų suvėriau keliasdešimt čekių ritinėlių ir per pasirodymą visa tai pasikabinau ant nugaros. Kiekvienas atidarymo dalyvis gavo savo juostelės galą. Išėjo visai nebloga mizanscena, kai per galerijos erdvę į gatvę nuplazdėjo šiek tiek skaičiukais išmargintos baltos juostelės, kurias už galų laikė parodos lankytojai. Barmenas nostalgiškai reagavo į kasos čekius. Matyt, Anglijoje šiuos popierėlius taip pat laikė revizoriams ataskaitai...

Londone pribloškia didmiesčio laisvė ir atvirumas. Kur Lietuvoje pamatysi tiek senjorų fantastiškai pasipuošusių ir atėjusių į parodą atsipalaiduoti? Čia dera mistika, paslaptis ir kryžius su šventintu vandeniu...