Arūno Gelūno portretas

„Netikėkite, jei jums kas sakys, jog mokymosi procesas gali būti vien nerūpestingas malonumas, kaip žada kasdien peršamos užsienio kalbų mokymosi ar kūno tobulinimo programėlės. Nemanau, kad ko nors iš tikro išmokai, jei tau nesuskaudo ar bent kuriam laikui neįsitempė tavo dvasiniai raumenys. Mano kartai teko įdomi patirtis – gerokai paragauti totalitarinio režimo realybės, ištverti lipnų ir slogų tuometės valstybės „rūpestį“ savo subjektais (nemanau, kad sovietinio žmogaus atveju galima naudoti tą išdidų žodį „pilietis“), paskui, kažkaip išbuvus laukinio kapitalizmo etapą, pasistengti kiek įmanoma greičiau išmokti gyventi laisvės ir rinkos ekonomikos sąlygomis. O visų svarbiausia – išdrįsti patikėti savimi, išmokti gyventi savarankiškai ir kiek prisidėti prie laisvės ir teisingumo savo valstybėje gausinimo. Bet kas galėjo pamokyti, kaip sklandžiai pereiti iš vienos politinės sistemos į kitą? Buvo vienas kitas mokytojas, bet dar daugiau zujo aplink šarlatanų ir avantiūristų. Pasiduodi jų vilionėms – bum! – ir turi gumbą kaktoje nuo netikėtos naujos patirties... Vieną tokį gumbą tarsi užčiuopiu lig šiol. Ir juokinga, ir gėda, bet patirtis įdomi. Ėjo 1992 Viešpaties metai, mokiausi Vilniaus dailės akademijoje, ir pasiekė akademiją viliojantis kvietimas iš Vakarų – atsiųsti studentą atstovą į Strasbūre vyksiančią Europos jaunimo parlamento 10-ąją sesiją, kurios aplinkoje jaunų meno studentų iš visos Europos grupelė kartu svajos apie bendras vertybes ir gal net kartu ką nors „ta linkme“ sukurs. Tuo metu tai skambėjo kaip pasiūlymas pavakarieniauti Mėnulyje. Kažkas iš dėstytojų iki rektorato nutekino, kad moku vieną kitą užsienio kalbą, tai rektorius ir sako man: „Nori – važiuok ir atstovauk!“ Kur nenorėsi... Kas tada būtų įtaręs, kad kvietimo autorius – italų kilmės pusiau šarlatanas ir avantiūristas iš JK, o pačios iniciatyvos kontūrai tokie gerokai išplaukę. Vakaruose, mūsų tuomečiu manymu, gyveno vien šventieji antžmogiai. Nepasakosiu visų to neįtikėtinai sudėtingo ir varginančio oficialaus kvietimo gavimo ir išvykimo proceso detalių, bet galiausiai atsidūriau traukinyje, per Baltarusiją važiuojančiame į Vokietiją, su senu, iš tėvų gautu trantu lagaminu, prikimštu bent kiek padoriau atrodančių drapanėlių ir keliolika mano grafikos darbų būsimai parodai VAKARUOSE. Ir beveik be pinigų. Gardino geležinkelio stoty mane gerokai iškankino broliškos Baltarusijos pasieniečiai, išpurtę po daiktelį lagaminą ir tik vargais negalais patikėjo, jog vežama grafika – studento darbai. Po ilgų diskusijų visgi paleido išsvajota Vakarų kryptimi. Dabartiniam jaunimui atrodys visiškai beprotiškas faktas, kad Strasbūre atsidūriau tiksliai nežinodamas, kur vis dėlto tie jaunieji menininkai renkasi, tad nuėjau tiesiai į Europos Parlamentą pasiklausti. Pirmi penki prie įėjimo angliškai ar prancūziškai pakalbinti žmonės apie jokią Jaunimo parlamento sesiją absoliučiai nieko nežinojo. Manyje ėmė augti panika, bet klausinėjau toliau. Pagaliau mano angelas sargas atsiuntė elegantiškai atrodantį britų europolitiką, kuris situaciją išsprendė pragmatiškai – nusivedė į savo kabinetą ir iš jo paskambino ant mano kvietimo nurodytu telefonu. Šiaip ne taip po ilgo aiškinimosi išgavome susitikimo vietą. Patirtis buvo fantastiška, verta visų vargų (net pamačiau garsųjį Grünewaldo Izenheimo altorių Kolmare!), bet šis tekstelis ne apie tai. Žodžiu, pernelyg anksti išleidau dienpinigius (nes mano sovietinis ekonominis mąstymas klaidingai pakuždėjo: „Duos dar! Pasirūpins!“ Nedavė ir nepasirūpino). Kol paskendęs niūriose mintyse svarsčiau apie galimą grįžimą Lietuvon autostopu, mano angelas sargas atsiuntė elegantišką vokietį studentą, jaunąjį europarlamentarą, kuris – Eureka! – rado pagalbos būdą: „Surengsim tavo kūrinio aukcioną!“ Dabar paklausykit, pati gėda: stovim mes prie Strasbūro katedros pagrindinio įėjimo ir mano gelbėtojas vokietis šūkteli išsipusčiusių, mersedesais ir poršėm papolitikuoti atvykusių jaunųjų europiečių miniai: „Dėmesio! Su mumis čia yra lietuvis jaunas menininkas, kuris neturi pinigų grįžt namo.“ (Šioje vietoje noriu virsti vabalėliu ir įsiraust gilyn į Strasbūro senamiesčio grindinį...) „Todėl, mieli kolegos, dabar surengsime šio jauno menininko kūrinio aukcioną! Pradinė kaina – 100 frankų! Kas daugiau!“ Europos jaunimas žiūri truputį apakęs iš netikėtumo, o po kelių akimirkų – nebūtų politikai ir nebūtų jaunieji! – inicijuoja... rinkliavą. Frankų sukapsi tiek, kad užtenka ne tik traukinio bilietams, bet dar ir lauktuvėms. O kaip paveikslas? Jis padovanojamas netoliese esančio restorano savininkui, maloniai iškeitusiam smulkius pinigus į stambesnes kupiūras.“ (Arūnas Gelūnas)

 

Dovilė Dagienė-DoDA. Arūno Gelūno portretas. Vilnius, 2019 m. spalis
Dovilė Dagienė-DoDA. Arūno Gelūno portretas. Vilnius, 2019 m. spalis

 

Draugai