Lyg ir nenusikalsite neužsukę į pasimetusių lagaminų odisėją bei Valentino Klimašausko pasikalbėjimų parodų salę; sekti visas ŠMC pamaldas tikrai nebūtina. Popierinių žmogėnų ir krištolo žibukų šnabždesiai (Gabriele’s De Santis kūrinys „Joks didis atradimas nebuvo padarytas be aklo spėjimo (laiko mašina)“) vargu ar suteiks daugiau meninio dvasingumo; it vidury bažnyčios: iš dešinės – kaimynai, iš kairės – kiti, o rezultatas vienas – ambicinga apkalbų ir maldų maišatis.  
Drąsiai ženkite toliau, jus palydės daliai įkomponuoti ir kokybiškai įrėminti „šventųjų“ anonsai, kurie lyg ir yra 20-ties metų Lietuvos šiuolaikinio meno kryžiaus kelias. Kad ir kaip ten būtų, stoteles reikia įsisąmoninti ir žinoti: svarba abejoti negalima.
Didžiojoje parodų salėje atsiveria „Sekmadienis“ – Donato Jankausko (Duonio) personalinė skulptūrų paroda, lyg ir altorius. Įtariai žvelgiu į didelius formatus, jie glumina ir ne visada pasiteisina. Tačiau šįkart, stabtelėjus ir įsiklausius į skulptūrų pokalbį, įtarimai dingsta. Ši erdvė tikrai pilna dvasios, bet ne konceptualios miglos. Baubai dideli, tačiau labiausiai gąsdinantis piešinys yra angelų varžomas monstras. Visgi kas yra tas baubas, apie kurį lyg ir kalba autorius?
Ne vieną iš mūsų čia, Lietuvoje, tempė sekmadienį į mišias. Tempė taip aršiai ir užtikrintai, kaip ir palubėj lipdyti angelai atlieka savo lyg ir darbą. „Šventąjį Raštą“ visi pažįsta „aplamai“, o kunigų pamokslai „aplamai“ skamba maždaug taip: „Dievo piršto bijok – pragaro kančia nedvejok!“
Tikras baubų šaltinis yra vaikui dėstoma pragaro koncepcija, įsišakniję bei paveldėti tam tikrų normų spąstai ir visuotinas nenuoširdumas. Tačiau autoriaus sąmonė plati ir lyg ir tyra. Viskas būtent labai nuoširdu, žemiška bei hiperbolizuota: serialo „Sopranai“ herojus iš TV kanalo LNK, lemūras iš TV kanalo „Travel“, tamsios rūkalų kepenys ar kita tamsios gyvasties užuomazga, supuvęs svogūnas ir du mažos pirkios spaudžiami „žmonės“...
O juodos Dievo rankos lyg ir nori visa tai sunaikinti arba išgelbėti, nurodyti tiesą. Juk pati Sekmadienio prigimtis glūdi Saturne bei Saulėje, ne Dievo Tėvo, Šventosios Dvasios ir Sūnaus koncepcijoje; visgi šventa Septintoji diena yra Šabas, dabartinis Šeštadienis, ir taip toliau...
D. Jankausko paroda skamba, elegantiškai komunikuoja tiesas, kurių dažnas vengia. Nuoširdi ir dosni siela kalba įtaigiai ir aiškiai. Matyt, painaus šiuolaikinio meno suvokimo raktas yra ne biudžetininkų skaitytų knygų skaičius bei išvados, o darni bendrosios sąmonės, t. y. Dievo, išminties raiška.
„Sekmadienis“ aktualus, kaip ir neseniai smogęs žaibas į Šv. Petro baziliką. Lyg ir Dievo komentaras. O baubas buvo, yra ir bus. Reikšis visomis formomis, kaip iš juodo audeklo išsisupusi šmėkla, nešina kryželiu.