Astijus Krauleidis-Vermontas. Peizažo variacijos: kai šviesa nugali tamsą

Įvairiai apibrėžiamame šiuolaikiniame mene dominuoja savotiškos įtampos, leidžiančios į vertinti estetinę ir išskirtinumo reikšmes. Rodos, šiandien kiek­vienas menininkas siekia individualumo ir ieško saviraiškos būdų, varijuoja tarp skirtingų polių: praeitis-dabartis ar imitacija-transformacija. Būtent šios opozicijos leidžia stebėti menininko siekį kurti kažką nauja, parodyti žiūrovui individualų tikrovės suvokimą ir jausmų išraišką. Žinoma, tai nelengva, bet visų kūrėjų taip trokštama įgyvendinti užduotis. O kartais jam net nebūtina ieškoti naujovių, paprasčiausiai reikia neišsižadėti aiškaus žvilgsnio į aplinką ir esamo braižo.

Irena Mikuličiūtė-Mika. „Peizažas su arkliuku, arba improvizacija pagal J. Vienožinskio motyvą“. Deivio Slavinsko nuotrauka

Tapytoją, dailės pedagogę Ireną Mikuličiūtę-Miką sunku įsprausti į vienus, aiškius rėmus. Ji nesiekia išskirtinumo –­ savaime charizmatiška asmenybė, kurią galima laikyti ryškia Kauno figūra. Mikuličiūtė-Mika priklauso XX a. pab. ekspresionistų kartai, susijusiai su Raimundo Mikšio, Alfonso Vilpišausko ir Arūno Vaitkūno kūrybos strategijomis. Be abejonės, šios tapytojos kūryba – kitokia negu kolegų. Tuo žiūrovai galėjo įsitikinti parodoje „Iš tamsos į šviesą“ Kauno pilies skyriuje lapkričio 3–gruodžio 7 d. Čia eksponuoti naujausi darbai, sukurti 2016 m. per vasaros ir rudens plenerus.

Tapytoja ištikima ekspresyviam potėpiui ir mįslingai abstrakcijai, kurie žiūrovą veda po meno labirintą tarp tamsos ir šviesos, horizontalės ir vertikalės, abstrakcijos ir figūratyvo. Paroda ir jos pavadinimas reprezentuoja žmogaus kūrybinę transformaciją, mėginimą pažvelgti į save iš skirtingų taškų ir siekį visapusiškai atsinaujinti gyvenimiškoje destrukcijoje. Plenerai, nusidriekę per visą Lietuvą, yra neįkainojamos galimybės. Kauno, Birštono, Nidos, Palangos, Veliuonos, Vilkijos meno stotelės parodo, kas Mikuličiūtei-Mikai šiandien yra esmingiausia. „Pleneras –­ tai galimybė pajausti oro virpėjimą, gamtos pulsą“, –­­ yra sakiusi tapytoja. Eksponuojami darbai atskleidžia autorės siekį sugauti tą magišką nuotaiką ir ją perkelti į drobę, parodyti, kaip peizažai keitėsi ir buvo įprasminami jos kelionių.

Iš tikrųjų žavi peizažų grynumas ir žaismingumas, kontrastai, kuriais konst­ruojama vientisa paroda. Galima atsekti ciklus, lydimus pavadinimų, bet tokie darbai ekspozicijoje nėra sugrupuojami. Nejučia žvilgsnis ilgiau sustoja prie darbo „Tiltas prie jūros su inkliuzais“. Užburia subjekto išgyvenama įsimintina emocija, kupina šviesos, vasaros laiko ir jūros inkliuzų, švelniai žadinančių vaizduotę. Gana abstrakčiai vaizduojamas tiltas yra it jungtis tarp praeities ir ateities, aš ir kito, žmogaus ir gamtos. Inkliuzą galima suvokti lyg subjekto sąmonės dėlionės dalį, kurią žiūrovas pa­rodoje turi surinkti ir sudėlioti. Fokusuotė kinta: žvilgsnis krypsta į centrą ir raudoną spalvą, nuo visumos pereina į detales, nuo pragmatikos į meditatyvumą. Tai autorė daro sąmoningai – per abstrakciją transformuoja peizažo sampratą žiūrovo sąmonėje. Paveikslas veikia kaip įrodymas, kad menininko sąmonės inkliuzas gali būti žiūrovo sąmonės inkliuzu, – taip atskleidžiamas tikrovės žaismingumas.

Žaismas (per spalvą, potėpį ir plokštumines figūras) Mikuličiūtei-Mikai yra aktualus, o žiūrovui – atpažįstamas. Paveiksle „Peizažas su arkliuku, arba improvizacija pagal J. Vienožinskio motyvą“ pasirenkama reflektuoti ir jungti dvi skirtingas kūrybos strategijas – pačios Irenos ir Vienožinskio. Šiuo atveju akcentuojama jų įtampa ir savotiškas susipynimas. Juntama Vienožinskio kūrybai būdinga nuotaika ir kompozicija, kartu pabrėžiamas Irenos arkliuko įvaizdžio figūratyvumas. Viršutinė darbo dalis su arkliuku tarsi labiau akcentuojama, tačiau apatinė dalis – ryškesnė ir ekspresyvesnė, žiūrovą veikia chromatinis matmuo. Rodos, įvaizdžiai kuria ne tik kolorito, bet ir minties daugiaprasmiškumą: būtent „arkliuko“ simbolis nurodo į subjekto vaikystę, ji siejama su geltona spalva. Tapytojai svarbu ne tik čia ir dabar išgyventi vaikystės prisiminimus, bet ir įtaigiai juos perkelti į drobę, kurioje dominuoja peizažas.

Parodoje išsiskyrė darbai, žiūrovą nukeliantys į Kauną ir kalbantys apie miesto kultūrą. Autorei įdomu, kaip žmogus jaučiasi urbanistinėje erdvėje. Paveiksle „Žaliakalnio peizažas 1“ estetinę mintį kuria horizontali linija – kelias. Grubūs potėpiai, darbo plokštumoje vis dėlto sušvelnėjantys, žymi gan dramatišką sub­jekto santykį su miestu.

Lengvai pro akis praslystantys žyd­ros spalvos niuansai primena Vaitkūno peizažus, kuriems būdingas spalvų sluoksniavimas, abstrakcija. Vis dėlto Mikuličiūtės-Mikos abstrakcijos alsuoja laisvumu, mintis nėra varžoma specifinių meno idėjų. Būtent tuo autorės darbai ir žavi – žvilgsnis nėra apsunkinamas, įvaizdžiai grakščiai laviruoja paviršiumi, bet ilgai išlieka atmintyje.

„Iš tamsos į šviesą“ neabejotinai palieka ryškų emocinį įspūdį. Parodoje eksponuojami peizažai įprasmina subjekto išgyvenimus. Galima pajusti tam tikras minties ir emocijų sankirtas, į kurias žvelgiama per prisiminimų semantiką. Vis dėlto darbuose dominuoja šviesa. Skirtingi formatai, ryškus koloritas ir ekspresyvumas leidžia įsitikinti, jog pa­rodoje jokia tamsa neegzistuoja. Arba ji tėra iliuzija, mūsų sąmonės konstruktas, tapytojos intriga žiūrovui. Mikuličiūtės-Mikos stiprioji kūrybos pusė tikrai yra peizažas ir niekada nežinai, kur jo simboliai žiūrovą nuves, kokią įtampą perteiks spalva.