Augustė Eidrigevičiūtė. Studentų meno dienos 2014: odisėja į kosmosą ir kiti bandymai

Rytas. Vėluoji į paskaitą, leki koridorium, ir jau iš toli matai, kad jo pabaigoje – kažkokios grotos, virvės ar gumos... Nesupranti, kas vyksta, dar labiau susinervini, kai pamatai, kad žmonės negali praeiti, ir į paskaitą teks šuoliuoti aplinkiniais koridoriais... Štai toks keistas buvo pirmasis susidūrimas su neseniai VDA praūžusia „Kosmine odisėja“ – Studentų meno dienų (SMD) projektu.

Dovilė Daunoravičiūtė ir Rasa Kavaliauskaitė

Šio projekto kuratorės – VDA UNESCO katedroje parodų kuravimą studijuojančios Dovilė Daunoravičiūtė ir Rasa Kavaliauskaitė – užsibrėžė tikslą atgaivinti tradicines Vilniaus dailės akademijos studentų meno dienas, pamėginti išplėsti parodos erdves ir perkelti VDA studentų darbus už akademijos ribų. Tačiau rengėjoms labiausiai norėjosi suaktyvinti akademijos gyvenimą –­ įtraukti įvairių specialybių studentus į bendrą veiklą, taip pat suteikti erdvę parodyti savo kūrybą. Apie tai šnektelėjome su SMD kuratorėmis.


Kurios iš jūsų galvoje gimė projekto idėja, kuri ėmėtės iniciatyvos?

Dovilė: Aš sugalvojau pačią paro­dos koncepciją, meno lauko ir kosmoso lyginimą bei jaunojo menininko poziciją jame. Taip pat norėjau, kad projektas išeitų už akademijos ribų ir kad jį sudarytų kuo įvairesni renginiai. Kadangi komandoje dirbti lengviau, pasikviečiau Rasą.

Rasa pasakojo, kad beveik viską ir darėt dviese, pradedant studentų darbų eksponavimu ir jų nukabinimu... Kaip susidorojote su tokiu organizacinio darbo krūviu? Toks klausimas kyla vien pagalvojus apie visas SMD erdves ir atstumą tarp jų...

Ne iš karto suvokiau mūsų renginio mastą. O kai darbo kiekis ir laiko „rezervai" pradėjo aiškėti, supratau, kad susitvarkyti bus sunku. Bet galų gale, manau, visai padoriai susitvarkėme. Žinoma, renginio sklaida, viešinimas, eksponavimas ir visi kiti darbai būtų klojęsi geriau, sklandžiau, jei prie projekto būtų dirbusi didesnė komanda. Tiesa, rengti SMD mums padėjo ir VDA studentų atstovybė.

Studentų meno dienos vyko ir anksčiau, bet turbūt tai pirmasis kartas, kai užimamos erdvės siekia daug toliau nei VDA koridoriai (pavyzdžiui – Planetariumas). Kaip sekės aprėpti šitas erdves ir jose susigaudyti?

Manau, kad tiek VU planetariumas, tiek kafeterija „Planeta" yra įdomios ir dėkingos erdvės eksponavimui. Ir toms erdvėms atrasti kūrinius sekėsi kur kas lengviau, negu užpildyti VDA koridorius...

Su Rasa šnekėjomės apie pagrindinį darbą – tai pakeisti studentų meno dienų „formatą"; ne tik eksponuoti darbus koridoriuose, bet ir įtraukti į programą įvairius renginius, performansus, seminarus, diskusijas. Kokių dar renginių trūko, kokie dar galėjo vykti šio projekto rėmuose?

Gaila, kad ne visos VDA katedros įtraukė savo renginius į projekto programą, nors toks buvo pirminis sumanymas. Taip pat, manau, trūko bendradarbiavimo su Lietuvos muzikos ir teatro akademija ir jų renginių SMD programoje. Turėjome mintį į renginių įvairovę įtraukti ir dalyvaujančių menininkų prisistatymus bei jų organizuojamas ekskursijas po parodą, bet kažkaip ši mintis „pasimetė" kitų darbų gausoje...

Kokios buvo didžiausios kliūtys ir problemos, su kuriomis susidūrėt?

Didžiausios kliūtys – techninės. Kaip išeksponuoti vieną ar kitą kūrinį, jeigu negali nei gręžti, nei kalti į sieną. Iš kur gauti projektorius, televizorius, DVD leistuvus ir t. t. Problemos – kai kurie darbai taip ir liko neparodyti, neišsprendus visų techninių problemų.

Studentai buvo gana aktyvūs – Rasa minėjo, kad susilaukėt tikrai labai daug darbų, kai kurių net negalėjote parodyti. Tad kaip atsirinkote kūrinius, kuriuos buvo labiausiai verta eksponuoti?

Kartu su komisija balsavome ir atrinkome geriausius darbus.

Dar labai norėjau, kad papasakotum apie pačias studentų meno dienas, kokios jos buvo anksčiau, kas tau labiausiai įstrigo iš jų ir kokį įspūdį paliko... Ir ką labiausiai norėjosi keisti? Rasa minėjo, kad ta tema buvo kalbama su profesoriumi Arvydu Šalteniu, jis papasakojo apie tokių renginių pradžią ir jų buvusį pagrindinį tikslą – rodyti tuos studentų darbus, kurie nebūtinai yra skirti peržiūroms ir gynimams.

Tiesą pasakius, ankstesnių SMD neatsimenu, skaičiau tik straipsnius spaudoje, girdėjau A. Šaltenio pasakojimus. Na, o aš norėjau atgaivinti SMD kaip savotišką platformą, kuri padėtų ir skatintų studentus reikštis, rodyti savo darbus, aktyvintų studentų tarpusavio bendravimą ir bend­radarbiavimą, nes, ne paslaptis, jog dabar Dailės akademijoje itin jaučiamas katedrų susiskaldymas ir vidinės komunikacijos nebuvimas; platformą, kuri leistų reikštis įvairioms iniciatyvoms ir rodytų, kad akademija yra jaunų, kūrybingų ir įdomių žmonių buveinė; platformą, kuri tiesiog skatintų veikti.

Studentų meno dienų „Kosmine odisėja“. Nuotraukos iš SMD archyvo

Kokių iniciatyvų ar pagalbos / pasiūlymų sulaukėt iš pačių studentų?

Katedrų renginiai ir buvo pačių studentų iniciatyvos – „Animacija Planetoje", tapytojų karaokė, tekstilės ir grafikos katedrų workshopai, monumentalusis kinas. Aišku, norėjosi, kad įvairių renginių ir pasiūlymų būtų daugiau.

Kaip pati vertini stipriąsias renginio puses, kas pavyko labiausiai, ką dar norėjosi padaryti ir ko labiausiai trūko?

Džiaugiuosi, kad viskas, kas buvo suplanuota, įvyko. Tiesa, ne visi renginiai susilaukė pakankamai lankytojų, tai turbūt labiausiai trūko geros sklaidos strategijos. Bet juk iš klaidų mokomasi. Taip pat labai džiaugiuosi bendradarbiavimu su POST galerija Kaune ir jų prizu trims parodos dalyviams, kurie rudenį galerijoje galės surengti parodą. Vadinasi, jų odisėja ir toliau sėkmingai tęsis, persikeldama į kitą miestą, puikias galerijos erdves. Dar labai apmaudu, kad dėl techninių kliūčių ne visus darbus galėjome paro­dyti arba rodyti visą parodos laiką.

Nepaisant visų mažų ir didesnių bėdų, pokalbio metu Rasa nepamiršo paminėti ir pasidžiaugti ne tik VDA studentais, bet ir absolventais, kuriems ypač patiko šio renginio idėja. Tuo pačiu jie gavo progą eksponuoti ir parodyti savo kūrinius VDA bei kitose sostinės erdvėse. Kai kuriems iš jų šis trumpas sugrįžimas į akademiją ir jos erdves vėl suteikė įkvėpimo, paskatino toliau bendradarbiauti. Svarbiausia noras bandyti. Panašiai, kaip su SMD kūriniais, kurie atrodė tarsi kliuvinys vaikštant po VDA. Pasirodo, tereikia tik prieiti artyn, kad pamatytum, jog tai, kas atrodo labai tvirta, visai lengvai pajudinama, nes kai kurios „grotos" iš tikrųjų yra guminės...

Kalbėjosi Augustė Eidrigevičiūtė

Draugai