Aurelija Kavaliauskaitė. Jaunųjų dailininkų kūryba: viena profilio pusė

Paroda „Profiliai“ Panevėžio miesto dailės galerijoje veikia iki balandžio 10 d.

Simona Šeputytė. „Žinau, kaip tu jautiesi“, linoraižinys, 61,5 x 43,5

„Profilis – tai jungtis tarp labai skirtingų keturių autorių, kurie savo darbais reprezentuoja save, kitaip tariant, visuomenei parodo tikrąjį savo veidą“, – taip parodą pristatė keturių Šiaulių menininkų grupė. O jei tie veidai nėra tikrieji? Juk dailininkas dažnai žaidžia žiūrovo juslėmis, bando juo manipuliuoti, šiek tiek apgauti. Kad ir koks profilis būtų, jį pristatyti publikai nori jaunieji kūrėjai: Benas Alejūnas, Renata Murauskaitė, Simona Šeputytė ir Karolina Vilkončiūtė. Šis ketvertas mėgina žiūrovui atverti save –­ „mėgina“ todėl, kad, nors jauni ir, sakytum, veržlūs, ne visi parodos dalyviai savo darbais atvirai bendrauja su publika. Atsukdami profilius, jie vis dėlto slepiasi, neleisdami tiesiogiai susidurti kūrėjo ir žiūrovo žvilgsniams, tačiau leidžiasi būti apžiūrinėjami. Gal kaip tik demonstruoja gerąją savo pusę?

Ketverto pagrindinė kūrybos tema – šiuolaikinio žmogaus santykis su aplinka ir savimi: vidinis diskomfortas, vienatvė, neužtikrintumas. Kai kuriuose darbuose taip pat ryški fantazijos ir realybės prieš­prieša. Labiausiai šie skirtingi poliai atsispindi Vilkončiūtės darbų cikle „Rimti žaidimai“ (2014) – taikiniai su dailininkės autoportretais, pučiančiais balionus. Menininkė pažymi, kad žmogus nuolatos kuria aplink save iliuzijas ir planus: kaip gyvens, kas įvyks, nors iš tiesų nežino, kas nutiks po poros minučių. Idealizuojant supantį pasaulį, gyvenant pagal visuomenės primestus reikalavimus, nė nesusimąstant, ar to išties reikia, aplink save sukuriamas burbulas. Tačiau pabandyk pataikyti į taikinį, į patį centrą, nesusprogdindamas šio baliono. Jis gali simbolizuoti pirmąjį įspūdį, bandymą pačiam suformuoti ar primesti kitiems nuomonę apie save, komforto zoną, iš kurios sunku, o dažniausiai net ir nesinori išeiti. Žmogus turi priimti sprendimą – pataikyti į taikinį ir susprogdinti (dirbtinį) burbulą ar jį išsaugoti ir likti netaiklus. Sunkaus sprendimo svyravimai juntami Vilkončiūtės autoportretų žvilgsniuose: viename taikinyje ji stipriai užsimerkusi iš visų jėgų pučia burbulą, kitame vis dar užmerktomis, bet ramiomis akimis, paskui atsimerkia, tačiau prisidengia tamsiais akiniais, vėliau atsargiai ir dar nedrąsiai pramerkia vieną akį, o galiausiai atsimerkia, tačiau suka žvilgsnį į šalį, nepriimdama lemtingo sprendimo. Autorė dar kartą įrodo, kad pažvelgti realybei į akis yra sunku.

Kitokie siurrealistiniai vaizdiniai ir vizijos dominuoja Šeputytės grafikos darbuose. Lino raižiniuose autorė perteikia individo fobijas, apnuogina vidų ir išorę. Diptiko „Buitis“ (2016) kairėje žvelgia baikštus kiškis didelėmis akimis, o dešinėje matyti tik jo siluetas, užpildytas nesibaigiančiu labirintu – patirtimi, planais ir nuojautomis. Cikle „Nimfozė“ (2013) kalbama apie transo būseną. Trijų pagrindinių geometrinių formų (trikampis, apskritimas, kvadratas) darbai – tai „parengiamasis“ lino raižinys, jau priliestas dažų volo, tačiau neatspaustas. Šeputytė drąsiai naudoja „neišbaigtą“ techniką lytinio akto scenoms perteikti. Spiralinis juodos ir baltos spalvų sukimasis ir vaizduojamos scenos iš tiesų veda į savotišką transo būseną.

Murauskaitės kūriniuose kruopštumo reikalaujanti sausos adatos technika švelniai kontrastuoja su laisvu piešiniu, kiek padriku štrichu ir šėlstančia dėme (serija „Dabar“, 2013–2016). Kontrastas visada suteikia žavesio – kasdieniški vaizdiniai, buitiniai daiktai, atsidūrę autorės spaudiniuose, tampa svarbūs ir išskirtiniai, it miniatiūrinės nuorodos į Murauskaitės (manau, neretai ir žiūrovo) būtį. Dažnai grafikos darbuose išsikeroja tušti plotai, jie galimai rodo dailininkės polinkį į pesimizmą („vienišumo nuojautos, abejingumas, nenoras pripažinti savęs kaip gyvos būtybės, turinčios gyventi masinės psichozės gyvenimą“*).

Niūrokus (spalvine prasme) moterų dailininkių darbus parodoje atsveria Alejūno didelio formato tapyba. Tai žinomų žmonių (dažniausiai taip pat menininkų) portretai. Skaitydamas konkrečios asmenybės kurtą poeziją ar jos biografiją, klausydamasis jos kurtos muzikos ir pan., Alejūnas portretuose pateikia šią savitą pažintį. Individualus santykis lemia paveikslo koloritą, formą, kompoziciją. Portretai labai skirtingų asmenybių, tačiau juose jau matyti susiformavęs Alejūno braižas, visi jie padengti nuvarvėjusia lesiruote – lyg simboliu, kad portretuojamųjų jau nebėra. Dominuoja plonasluoksnė tapyba, jaunasis dailininkas puikiai jaučia potėpį, faktūrines dažo subtilybes, koloritą (dalis darbų šiltų rūdžių ir varinių atspalvių, kituose žaidžiama su šalta mėlyna, žalia ir balta spalvomis). Paveikslai neatrodo kaip reprezentaciniai, formalūs žymių žmonių atvaizdai – Alejūnas įneša savo indėlį į portretuojamojo asmenybę.

„Profiliai“ – pirmoji grupės, kurią sieja panaši pasaulėjauta, paroda, tačiau daugelis darbų jau buvo eksponuoti ankstesnėse grupinėse ir personalinėse parodose, todėl šįkart didelių naujovių kūrėjai nepademonstruoja. Vis dėlto iš jaunų kūrėjų norėtųsi daugiau produktyvumo, neaukojant kokybės. Ryškiausią įspūdį palieka Vilkončiūtės egzistencinės įžvalgos (nors ir nedrąsios) ir Alejūno tapybos braižas. Šeputytės naudojama hipnozė – garantija jai, kad darbuose parodyta vidujybė liks šiek tiek paslaptinga. Na, o Murauskaitė savo būtį pateikia iš kasdieniškai nuobodžios pusės, nuošalyje palikdama ypatingas akimirkas. Taigi ketvertas tepristato savo profilį, t. y. vieną savo pusę, kitą kartą tikiuosi en face.

* arspanevezys.lt/index.php/item/807-siauli-jaun-j-meninink-paroda-profiliai.