Aušra Jasiukevičiūtė. Apčiuopti visą mėnulį

„Tavo šviesa / tavo tamsa“ 2018 m. gruodžio 18–30 d. veikė Šv. Jono gatvės galerijoje, Vilniuje

Džiugu, kad grafikė, fotografė Daiva Kairevičiūtė ir rašytoja Eglė Marija Frank iš esmės pradėjo pokalbį apie moteris bandydamos pažvelgti į save. Ne taip, kaip kitas feministinis menas – dažniausiai susikoncentravęs į seksualumo ar socialinių teisių problematiką. Žinoma, jos rizikuoja. Rizikuoja atrodyti naivios, primityvios, gal net senamadiškos, bet, mano galva, ta rizika pasiteisino.

Po vieno lankytojo komentaro apie rezultatą („į tokią parodą vyrų reiktų neįleisti, ji išskirtinai moterims“) tarp autorių bei žiūrovų panorau įsiterpti ir aš. Manau, toks pasiūlymas neišmintingas, ir šiame kontekste darkart kilo klausimas – ar vyrai ir moterys žino, supranta, kas tokie jie yra? Daiva ir Eglė Marija siūlo ne socialinę kritiką ar vienpusę emancipacijos analizę. Greičiau tai poetinis diskursas apie abi „mėnulio“ puses: kai moteriškumas siejamas su motinystės, švelnumo, taikos gėriu arba su neaiškiomis miglomis, raganystėmis, nemotyvuotu pykčiu ir visiems pavojų keliančiais laumių burtais.

Nuosekliai šį klausimą tyrinėjančios Daiva ir Eglė Marija per poetinį vaizdinį ir tekstą mėgina apčiuopti visą „mėnulio pilnatį“, eiti į pasąmonę ir archetipus.

Daivos moterys pakylėtos, grakščios, elegantiškos, jos kalbasi su Stasio Krasausko „Jaunyste“. Daiva tarsi tęsia Stasio pradėtą darbą pritardama jo nustatytam moters vaizdavimo kanonui, rūpinasi kilnia, šviesia, svajinga moteriškumo mėnulio puse. Tradicija grįstas ir ją tęsiantis vaizdinys gali būti aktualus, talpus ir dabar, nepaisant to, kad grafikos darbuose – konk­rečios nūdienos asmenybės, dažnai apsirengusios tamsa, laikančios rankose gėlių žiedus ar įvairius daiktus – Viduramžiais naudotus kurtuazinės kultūros simbolius, – gestais, judesiais nurodo į skirtingas „moteriškumo“ platumas. Ideologizuotas šiuolaikinis menas rūpinasi reiškinių konceptualizacija per mažai dėmesio kreipdamas į egzistencines būties erdves. O Daiva savo burtais be didelių išvedžiojimų ir vaizdinės plastikos sudėtingumo atskleidžia ilgesingos moters paveikslą, susisiejantį su laukine, po makiažo sluoksniu vis dar pulsuojančia moters prigimtimi, egzaltuotais apdarais save pačią neigiančia geidulinga jos nuogybe. Ji – bėganti su vilkais – tampa tuo „padaru“, kuris sprendžia, kam gyventi, o kam mirti.

Daiva Kairevičiūtė. „Iš paukščių gyvenimo“, piešinys, 2018.
Daiva Kairevičiūtė. „Iš paukščių gyvenimo“, piešinys, 2018.

Eglės Marijos tekstai tarsi oponuoja Daivos moters įvaizdžiui ir vis primena apie „tamsiąją pusę“, kur moters vulgarumas, aistra, jusliškumas bei seksualumas tampa pavojumi nusižiūrėtai aukai. Gyvatinis plėšrumas virsta tamsos ir grėsmės ženklu. Elegantiška Eglės Marijos tekstų raiška, o kartais net šūviai pro šalį priminė Jurgos Ivanauskaitės kūrybą – ten irgi radau pasąmonės, neaiškų, tamsoje skendintį pasaulį, kuris daugelio moterų paslėptas po įvairiais intelektualiniais saugikliais ir mentalinėmis uždangomis. Jos jau seniai civilizacijos prijaukintos ir suvystytos į blizgučius, pareigas, paklūstančios nustatytoms taisyklėms ir nutolusios nuo savo prigimties.

Vėl grįžtu prie feministinio meno, kažin kodėl kuriamo remiantis netgi labiau vyriškais principais: konceptualiais racionaliais būdais vis pabrėžiamas primityvus psichologizmas, seksualumas ar kūniškumas (pvz., Laisvydės Šalčiūtės atvejis), smurtas prieš moteris ir pažeistos jų teisės. Ar tai viskas, kuo rūpinasi moterys, ar joms to pakanka?

Kelti esminį klausimą, kas yra tavosios lyties kosmosas, apimantis begalę psichologinių, socialinių veiksnių, kompleksų, nerealizuotų vilčių, vis dar labai drąsu, nes tektų lįsti daug giliau. Vulgarus priėjimas prie klausimo neleidžia apčiuopti vidinės tikrovės, apriboja nuorodų gausą, o tūkstantmečių tradicija, remdamasi poetika, simboliais, metaforiniu mąstymu, padeda bent kiek praskleisti tankius sluoksnius ir pažvelgti į tos esaties gelmes. Nenusideginant pirštų, tačiau nepajėgiant ilgiau užlaikyti pažinto tiesos.

Kelti klausimą, kas gi mes esame, aktualu dar ir todėl, kad gyvename hibridinių karų laikorapiu. Kariauja ne tik šalys, ideologijos, sampratos, bet ir kartos. Neišvengiamas ir lyčių karas, nebandant pažinti vieniems kitų ir tik pagal savo lyties sampratos ribas aiškinant supantį pasaulį. Tam, kad paroda nebūtų vien moterims ir apie moteris, radau darbą „Iš paukščių gyvenimo“. Jame „skraido“ moterį globojantys, saugantys vyrai – tarsi nuoroda į dvinarę struktūrą. Tačiau šįkart parodoje kalbėjosi moterys ir joms vyrų kosmosas yra kito susitikimo tema. Daivos ir Eglės Marijos dialoge yra kažkas archajiško, šiek tiek gūdaus, ritualizuotai paslaptingo – tarsi kalbėtųsi laumės ar deivės, o tau, nepašvęstajam, gali tekti sprukti. Jokie konceptualūs išsisukinėjimai, protingi argumentai nepadės.

Draugai