Aušra Jasiukevičiūtė. Žemės menas. Svarbiausia – laikinieji menai

Žemės ir aplinkos meno paroda „Atradimai“ VU botanikos sode, Kairėnuose

Žemės meną, dar vadinamą gamtos menu, praktikuojantys menininkai stengiasi naudoti tik gamtoje randamas medžiagas: šakas, lapus, žemę, sniegą, ledą, o pačią gamtą dažnai traktuoja kaip meno kūrinį ir prie instaliacijų „prijungia“ šviesą, šešėlius ar vėją. Šią meno rūšį vertina Rytų kultūros; Korėjoje, Japonijoje gamtos menas įtrauktas į švietimo sistemas, vadinamas nacionaliniu turtu. Žemės meno adeptai siekia kuo mažesnės invazijos, dirbtinumo, tik labai subtilaus dialogo su gamtine aplinka.

Kartais po performansų, akcijų ir žaidimų aplinkos meno praktikai palieka ilgiau regimus objektus. Tačiau ir žemės, ir aplinkos menas laikomi ekomenais, kuriems būdingas laikinumas.

Vakaruose garsiausias žemės meno atstovas Andy Goldsworthy sukūrė ištisą filosofinę meno gamtoje sistemą, dirbo su visa įmanoma gamtos medžiaga ir ištyrinėjo visas jam pasiekiamas tokio meno mąstymo struktūras. Atrodytų, po tokio įdirbio ir savotiškos jo sukurtos gamtos meno industrijos jau ir nebūtų ko bepridurti.

Festivalyje vykęs seminaras „Žemės menas: perspektyvos ir iššūkiai“ parodė, koks potencialas slypi tokio tipo meninėje veikloje. Skulptorius Arvydas Ališanka pasidalino tarptautine patirtimi, dalyvaujant Geumgango gamtos meno bienalėje, tarptautiniame YATOO projekte, „Global Nomadic Art Project“ organizuojamuose pasauliniuose ekomeno, gamtos meno simpoziumuose ir festivaliuose. Klausantis pranešimo kilo pavydas, kad esama rimčiausių organizacijų ir gamtos menininkų sąjungų, kurios turi daug lėšų ir konkursų keliu į renginius kviečiasi aukščiausio lygio profesionalus, beje, tarp jų esama ir lietuvių.

 

Janis Gutanas-Grasis. „Gerų minčių šaltinis“. Nuotrauka iš parodos organizatorių archyvo
Janis Gutanas-Grasis. „Gerų minčių šaltinis“. Nuotrauka iš parodos organizatorių archyvo

 

Latviai Janis Gutanas-Grasis ir Sanda Zemė papasakojo apie labai baltišką, nuo vaikystės natūraliai besitęsiantį žaidimą, vyksmą su gamtinėmis medžiagomis: lapais, šakelėmis, ledukais. Janiui tai tokia natūrali veikla, kelianti nuostabą, kad vadinama menu.

Vartant išleistą žemės menui skirtą albumą (bus išleistas ir aplinkos menui skirtas leidinys) neapleidžia mintis, kad Lietuvoje ši meno rūšis įgyja pagreitį tik labai palengva. Šieno, nendrių, smėlio, sniego, ledo, gėlių skulptūrų festivaliai jau kviečia floristus, architektus, įvairių sričių kūrėjus, skulptorius, o Lietuvos skulptoriai laimi tarptautiniuose tokio tipo festivaliuose. Kol mūsuose netyla isterija dėl tvaresnių objektų viešosiose erdvėse, žemės ir aplinkos meno festivaliai leidžia kūrėjams plėtoti savus įgūdžius, treniruotis kuriant didelio masto skulptūras, objektus ar tiesiog įžeminti susikaupusią nerealizuotą energiją. Svarbiausia – tai laikinieji menai. Jie tik trumpam keičia aplinką, nesėkmės atveju okupuoja erdvę, o kokybiškesni išsilaiko ilgiau, jei yra saugomi.

„Atradimų“ Kairėnuose būta visokių. Kūrybinių sprendimų įvairovė tikrai nėra vienalytė. Patys rimčiausi užmojo ir idėjos grynumo atžvilgiu: Nataljos Učvatovos ir Virgilijaus Kubiliaus „Sergėtojas“, saugantis retos rūšies augalus, tikro žemės meno pavyzdys – Irinos Amosovos-Novikovos „Saugumo zona“ arba estetiškiausiai įsirišęs į aplinką J. Gutano-Grasio „Gerų minčių šaltinis“. Žilvino Višinsko „Laba diena ir viso gero“ – taikliai pavaizdavo nukritusio meteorito, kito gamtos elemento padarinius.

Mariaus Skudžinsko „Medžio akis“, Eglės Maskaliūnaitės-Butkuvienės „Ryšys“, ukrainiečių Margarytos Žurunovos ir Bogdano Lokatyro „Oculus“, Aleksandro Nikituko „Slėpimasis“ – atstovauja subtilesniam santykiui su aplinka. Kiti žaidė su spalva. „Laiko plūdės“ (Rūta Dzindziliauskaitė), „Undinė“ (Sergejus Tyryškinas), „Mėlyna – vadinasi žmogiška“ (Emilija Višinskaitė, Erikas Siliukas, Algis Sprindžiūnas) komponavo atspindžius, dalino erdves į segmentus ar bandė jungti, įcentruoti mažesnes kamerines erdves.

Skulptoriai rinkosi tradicinį kelią – interpretavo gamtos objektus. Ąžuolyne apsigyveno Arvydo Ališankos „Šernas“, ant kalvos sužibo mediniai Juozo Budzinausko „Didieji Grįžulo Ratai“, eglyne įsikūrė Daumanto Kučo „Trimitėliai“.

M. Žurunovos ir B. Lokatyro „Komunalinis namas“ pernelyg tiesiogiai iliustravo skruzdėlyną, o S. Zemės „Geocentrinis gimimo momentas“ pasiklydo planetų išsidėstyme ir nesusitvarkė su spalvomis. Šie kūriniai pasirodė silpniausi.

Radau čia ir aplinkos meno pavyzdžių. Pastarieji gerokai konceptualesni – Kristina Šaltytė ir Domas Ignatavičius, darbe „Tarp ten ir dabar“ pasitelkę medžiagą, kelmui suteikė prašmatnaus objekto pavidalą, augančio medžio iliuziją. Birutės Bikelytės ir Kristinos Mažeikaitės instaliacija „O kas čia“ spyrė pažvelgti gamtos periskopų akimis.

Muralisto Alekso Marčenkos „Ikebana“ su aplinka labai disonuoja. Nors tai gėlių vaizdelis, turėjęs papuošti garažo sieną, tačiau užuot pridengęs, ją taip išryškino, kad ėmė „kaukti“ it sirena, neleisdama nusukti akių į visaip apdovanotą ekologišką VU Botanikos sodo administracijos pastatą. Nudžiugčiau, jei ši siena gamtos neatlaikytų ar apmusytų, ir garažiukas vėl grįžtų į gamtos glėbį. Šis kūrinys niekaip neįsipaišė į žemės ir aplinkos meno festivalio rėmus.

O pats žemės meno renginys unikalus – vyksta jau nuo 2003-iųjų. Čia menininkams suteikiama galimybė kurti gamtoje, atrasti ryšį su ja, plėtoti meno, gamtos, kūrėjo ir žiūrovo dialogą. Tuo, žinoma, reikia džiaugtis jau 15 metų... Bet kaip priversti VU valdžią, Kultūros ministeriją, savivaldybę pagaliau skirti padorų rėmimą? Organizatoriai verčiasi per galvas, kviečia užsieniečius, bando visais būdais pritraukti žiūrovus, žiniasklaidą. Apleistis. O juk būtų galima turistus autobusais vežti – drąsių, įspūdingų žemės ir aplinkos meno projektų, apsuptų egzotiškos botanikos sodo augalijos, apsčiai. Bet kas pas mus skaičiuoja pridėtinę vertę?

Fotoreportažas iš „Atradimų“ čia.

 

Draugai