„Vaikystę praleidau kaime. Pamenu, tada žiemos būdavo iš tiesų baltos. Kartais prisnigdavo tiek, kad buvo neįmanoma nei nuvažiuoti į miestelį nusipirkti duonos, nei kam nors atvažiuoti pas mus. Vieną tokią snieguotą žiemos dieną su tėčiu, dideliu šunimi ir rogutėmis išsiruošėme per aukščiausius pusnynus prie upės. Pažiūrėti, kaip atrodo užšalusi Tatula. Dabar žinau, kad nuo mūsų sodybos iki upės yra kilometras, tačiau tuo metu atrodė, jog iki ten – visa amžinybė. Ir šuo liuoksėjo per pusnis, nenustygdamas iš laimės lojo, o mes juokėmės ir juokėmės...“

Aušra Kaziliūnaitė