Dar anksti, o jau tokia eilė. Vorele surikiuoti mažiukai „žiūrėti žuvyčių“ akvariume, o didesni migrantų istorijų muziejuje pasiklausyti. Turbūt ne trumpesnė eilė čia driekėsi ir prieš 87 metus, kai ponai ir ponios tikėjo už 3 frankus „apkeliausią pasaulį per dieną“. 1931 m. tokiu šūkiu čia lankytojus kvietė Tarptautinė kolonijų paroda, Madagaskaro, Naujosios Kaledonijos, Dramblio Kaulo Kranto ir kituose paviljonuose demonstravusi, kaip gyvena „laukiniai“. 2007 m. tuose pačiuose Porte Dorée rūmuose įkurtas muziejus, kur imigraciją liudija šiuolaikinio meno kūriniai, fotografijos, žurnalų iškarpos ir video istorijos. „Prancūzija vertina savo sūnus, kurie išplėtė dvasios imperiją ir taip padarė savo vardą mylimą per vandenynus“, – šešėlį meta šis Alfredo Janniot kurtos freskos užrašas ir primena, kad istorija čia – svarbi protagonistė. „Greičiau, žuvyčių“, – tuo metu zyzia darželinukai.

M. Foucault, atsigręždamas į muziejų, pakrikštijo jį heterotopija. Jei utopija – vaizduotėje sukurta ir analogų neturinti erdvė, tai heterotopija – tikra vieta, egzistuojanti ir laike, ir už jo. Kaip šis muziejus, kuriame migracijų maršrutai virsta netaisyklingomis kreivėmis. Jos, lyg besišaipydamos iš laike įkalintų nacionalinių žemėlapių, nugula tuščiose drobėse. Kaip marokiečio Ismaelio sportinė apranga, menanti aistros futbolui genamą kelionę į Prancūziją. Vienoje šios šalies sostinės bakalėjų vyras dirba iki šiol. Tik tie raudoni „Adidas“ marškinėliai oriai kabo stikle, kaip kabo LDK gobelenai Vilniuje ar karalienės Elžbietos II suknelė Londone. Iš kitapus stiklo kreipiasi kongiečio Alfonso, vėliau tapusio žurnalistu, radijo pranešėju ir muzikantu, vinilinės plokštelės. Jų prikrautu lagaminu vyras pasiekė Prancūziją. „Muzika yra universali ir amžina“, – ekskursijos dalyviams aiškina gidė. Amžini čia atrodo ir nubrūžinti lagaminai, parkeriai išdžiūvusiomis kapsulėmis ir neišmoktų kalbų pripildytos užrašinės.

Jei įprastai muziejų objektai kalba balsais tų, kuriems suteikta privilegija už objektus kalbėti, tai Prancūzijos imigracijos muziejaus veikėjai kalba patys už save. Prie berberų ir prancūzų kalbomis besišnekučiuojančių Ismaelio ir Alfonso stendų prisijungia ir lenkiški, arabiški, jidiš, portugališki ir persiški balsai. „Moteris (30 m.) ieško vyro. Rūkančio ar nerūkančio, juokingo ar nejuokingo, gražaus ar negražaus, sportiško ar nesportiško, ištikimo ar neištikimo, o svarbiausia – laisvo, supratingo ir nerasisto iš Europos ekonominės bendrijos, o geriausia – iš Prancūzijos“, – ironizuoja Irane gimusios, o vėliau į Pracūziją atvykusios menininkės Ghazel kurtas plakatas. Gal kada nors tokiame muziejuje vietą gaus ir lietuviški motyvai? Bandau įsivaizduoti: „Norite uzsidirbti papildomai. Ieskau merginu norinciu dirbti grozio srityje. Darbas laisvu grafiku. Susidomejei rasyk asmeniskai!“ Taip lietuvių įrašai feisbuke taps Ghazel stiliaus plakatais ir kalbins Prancūzijos imigracijos muziejaus lankytojus. O šalia kitų eksponatų po stiklu – grikių maišelis iš lenkų parduotuvės ir „Ryanair“ bilietas šventėms. „Štai tokie kasdienio gyvenimo atributai būdingi šiai bendruomenei“, – susidomėjusiai grupelei paaiškins gidė.

Beje, paaiškins, jei nebus pertraukta pačių muziejaus personažų. 2010 m. muziejų užėmė beveik 500 nereguliarių migrantų, reikalaujančių suteikti teisę legaliai gyventi Prancūzijoje. Kuriam laikui muziejus tapo jų namais, o patys migrantai – ir muziejaus lankytojais, ir gyvais eksponatais, ir gidais. Erdvės dalininke priminė esanti ir istorija – dalis naujųjų muziejaus gyventojų buvo kilę būtent iš Prancūzijos turėtų kolonijų, kurios čia eksponuotos 1931-aisiais. Tik tuomet beveik 9 mln. lankytojų išnaršyti paviljonai buvo kone bebalsiai. Iniciatyvos ėmėsi komunistų partija ir surengė kontraparodą „Tiesa apie kolonijas“, siekusią be egzoticizmo kalbėti apie užjūrių realybę. Vis dėlto net ir rašytojo And­ré Gide’o, vėliau tapusio Nobelio premijos laureatu, kritika kolonializmui daug lankytojų nepritraukė – iš viso 5000. „Iš tiesų „jų“ istorija yra dalis „mes“, – nutęsia gidė ir palieka lankytojus susipažinti su kitais muziejaus herojais.

Nors jau beveik pietūs, rikiuojasi nauja eilė. Muziejų paliekantys „žuvyčių žiūrėję“ mažiukai ir migrantų istorijų klausę didesnieji nurimę. Porte Dorée rūmų freskos vis dar sunkios, tačiau kupinos susitaikymo drąsos. Prieš 87 metus ponai ir ponios rikiavosi tikėję už 3 frankus „apkeliausią pasaulį per dieną“. Ismaelis, Alfonsas ir kiti šį pažadą pildo šiandien.

Prancūzijos imigracijos muziejus:www.histoire-immigration.fr