Benigna Kasparavičiūtė. Ančiasnapiai ir subkarta, arba ką norėjote sužinoti apie Aistės tapybą, bet neišdrįsote paklausti

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Sveiki, brangūs mano skaitytojai! Abu. Kita vertus, šio nuostabaus teksto autorę pasiekė ne visai patikrintos žinios, jog neseniai jos skaitytojų skaičius grėsmingai perkopė visą penketą. Šis faktas verčia susimąstyti ir, be abejo, džiugina. Dar Kasparavičiūtę džiugina, kad ateina pavasarėlis1. Tiesa, galbūt ne visi žinote, kas yra toji Kasparavičiūtė? Ką gi, trumpai pristatysiu.

Benigna Kasparavičiūtė yra viena tų be galo mielų, nuoširdžių, tiesa, ne visada adekvačiai mąstančių būtybių, save kažkodėl laikančių dailės kritikais. O tokių pas mus pastaruoju metu, neslėpkime, užderėjo. Be šios mūsų jau kiek aptartos meno pasaulio megažvaigždės, čia turėtume paminėti pakantųjį lietuvių tapybos klasiką Aloyzą Stasiulevičių2 bei seksualųjį3 tų pačių lietuvių, bet jau literatūros klasiką Andrių Jakučiūną (kur jau čia Benignutė nepaminės). Dar, pamenu, būdavo toks dėdė deputatas įraudusiu draugišku veidu, labai mėgdavęs analizuoti ne tik JMVMC veiklą, bet ir Jurgio Mačiūno kūrybą apskritai. Taip pat džiugu, kad su menu labai gerai sutaria ir daugelis Alytaus valdininkų!4

Tačiau siūlau taip labai neišplėsti, taip sakant, įtariamųjų rato, geriau apsiribokime poros pastarųjų mėnesių aktualijomis. O aktualijos tokios, kad šią žavią kompaniją papuošė ir viena garsi menotyrininkė, o tai savaime išskiria ją iš anksčiau suminėtų atsitiktinių kolegų.

Šiaip jau, pertrauksiu savo gudrią mintį, rašinėlis turėjo būti apie Aistės Kirvelytės tapybos parodą, bet kadangi šio teksto autorė daugiausia rašo apie save, savo šedevrus arba visokias smulkias, tik jai vienai terūpinčias peripetijas, tai Aistė, kaip turbūt supratote, į šį kontekstą vargiai patenka. Tačiau nepabėkite, mieli skaitytojai, dar ne viskas prarasta, galbūt apie Aistę bus trumpai užsiminta rašinėlio pabaigoje...

Taigi ta menotyrininkė, ponia Birutė, tęsiu savo nuotaikingą pasakojimą, kažkada primygtinai siūlė kitam ponui menotyrininkui Kęstučiui (siau­bas, peripetijos kaip LDK!) tvarkyti jos rengiamos parodėlės buhalterinius reikalus. Parodėlė kaip parodėlė, bet ne visi trokšta būti buhalteriais, ne visi, tiesą pasakius, kiek nors šioje srityje ir „nuraukia". Taigi, tam Kęstučiui atsisakius, Lietuvos padangėje užgimė nauja dailės kritikos superžvaigždė5. Ponia Birutė, kaip jau galbūt supratote.

Nieko blogo jinai nedaro, ta ponia, laido nesuprantamas užuominas ir tiek. Tiesa, pastaruoju metu užuominos abstraktėja, o išvados darosi vis globalesnės ir globalesnės.

„Mes esame tie, kurie įsiterpėme tarp tų ir anų, bet ne šių ir kitų"6 –­ čia, iš visko sprendžiant, menotyrininkė perfrazuoja Šapoką (tą patį mūsų nuotaikingosios istorijos Kęstutį), pagal išgales šį pašiepdama. „Paprastai tai būna subkartų atstovai (tie, kur taip juokingai šneka – B. K.) – ne visos kartos kaip nors ryškiai ir artikuliuotai išsiskiria", – visų Kęstučio bendraamžių taip pat nepagaili ponia.

Kas pirmas pasako, ant savęs pasisako, be be be – ir mes galėtume atkirsti poniai Birutei, naudodamiesi jos pačios retorika. Bet ko čia pyktis, subkarta – tai subkarta, vis ne Emisija ar kokie, tarkim, Naujieji Komisiniai.

Geriau palinkėkim gerbiamai menotyrininkei sveikatos, ramybės ir pereikime prie svarbiausios šio mūsų susitikimo temos – Aistės Kirvelytės tapybos parodos VDA „Titaniko" galerijoje.

Ką bendro turi Aistė, jos tapyba ir visos tos mano anksčiau išvardytos peripetijos?

Ogi Aistė ir yra tipiška paslaptingosios subkartos atstovė, besimaitinanti tik subproduktais, naktimis lakstanti siauromis Vilniaus gatvelėmis ir staugianti į mėnulį, gąsdindama atsitiktinius niekuo dėtus praeivius. Ne, ne, juokauju, šitaip elgiasi Kęstutis Šapoka, šios parodos kuratorius (nors šiaip jis nėra toks agresyvus, kaip atrodo, ir, jeigu duosite ką nors valgomo, galbūt netgi nekąs).

O jei rimtai, tai Aistė su visom šitom pseudoaktualijom išvis niekuo nesusijusi, ji apskritai yra itin nekonfliktiškas žmogus. Nors, pastebėjau, požiūris į vadinamąjį meno pasaulį truputį iš šono ir su šiokia tokia švelnia ironija, būdinga Aistei, pas mus jau yra laikomas konfliktiškumu.

Ir ką dar daro blogai ši tapytoja lietuviškojo meno kontekste, čia pabandysiu išvardyti: dirbtinai nekuria „meniško" įvaizdžio, nevaizduoja tokios atseit žaismingos, lengvai šiuolaikinės kūrėjos. Nors kokią plaukų sruogą nusimaliavotų fioletavai, skirtingas kojines apsiautų ar ką... Jaunas, amžinai jaunas – šitaip be pastangų neišeina, Aiste! Na, gerai, gerai, Aistei išeina, čia jau ir norėdamas neprikibsi. Geriau pabandykime prisikibti kitur.

Aistė Kirvelytė ne visai sveikai įsikibusi į praeitį, sakyčiau. Nes mažiausiai ketvirtadalį ekspozicijos (na, gal kiek ir perlenkiu, mažiau) užima savotiškas memorialas jos studijai, čia buvusiai dar tais laikais, kai dabartinio „Titaniko" patalpose nebuvo taip šilta ir šviesu, tvyrojo prieblanda ir šaltis, kerojo baimė ir neapykanta, karaliavo vorai ir šikšnosparniai, šmirinėjo žiurkės ir tapytojai. Dar ore sklaidėsi nuodingos spaustuvės dulkės, nuo kurių, deja, Kasparavičiūtei grauždavo akis, taigi bent pastaroji čia nekaraliavo.

Tai va, Aistė, kaip koks Drakula, ilgisi tų visų blogybių arba, dar baisiau, kaip koks ančiasnapis gedi savo suniokoto lizdo. Nes, girdėjau, kad kai ančiasnapis išeina pasižmonėt, pasiančiasnapėt, toks terminas būtų tikslesnis, ir grįžęs, tarkim, randa savo būstą sumaitotą, labai susinervina. Niekur iš ten nebeeina, tik žiūri į vieną tašką ir tyli, ir nieko nesako. Kaip koks Amerikos lietuvis su lagaminu, pagaliau užtikęs tą vietą, kur kadaise buvo jo tėvų troba, o dabar tik apleista dykynė. Arba kaip ta pati Aistė Kirvelytė, tuščioje erdvėje įžiūrėjusi tą savo seniai nebeegzistuojančią studiją. Dabar galvoju, gal ir apšmeižiau aš tuos ančiasnapius, gal jie taip visai ir nedaro, na, bet Aistė elgiasi būtent taip. Savo akimis mačiau per parodos atidarymą.

Kartoju, toks prisirišimas prie praeities tikrai nėra sveikintinas dalykas ir net neįsivaizduoju, kas dėsis tuomet, kai ateis laikas Vilniaus Lazdynų rajono renovacijai. Tikriausiai žinote, mieli lietuvių tapybos mėgėjai7, kad tai yra Aistės Kirvelytės tėviškė tikroji. Gal kiek ir perdedu, bet spėju, kad Lazdynų renovacija neįvyks.

Apskritai tai aš irgi visai pasiilgau to mūsų laikų Dailės akademijoje tvyrojusio chaoso, savotiškos neužbaigtumo atmosferos ir mūsų darbuose, ir visoj aplinkoj. Pas mus visus. Anksčiau tai mane gerokai nervindavo, tiesą sakant, bet dabar, matyt, senstu, darausi sentimentali. Tačiau ir viso to vadinamojo ekspresionizmo sumažėjo Lietuvos tapybos padangėje, nors vienu metu jo buvo užderėję gerokai per daug.

Dabar pastarąjį užgožė tokia lengvai plastmasinė tapyba, kas keisčiausia, dar nuobodesnė už savo pirmtaką.

Bet nieko čia blogo, manau, o, tarkime, Aistei nuo to tik geriau. Kažkaip naujai dabar Aistės tapyba atrodo, šviežiai taip, sakyčiau, netgi didingai. Nors ir truputį nostalgiškai.

Matyt, reikėtų apreikšti ką nors globalaus baigiant šį savo šedevrą, bet kad nemoku, o ir mažiausiai čia trūksta dar ir kokių atseit politinių išvedžiojimų. Sugalvojau, geriau pacituosiu Aistę. „Man tapyba išlieka aktuali, tik jokiu būdu ne vien." Ir kaip norit, taip ir supraskit. Nes girdėjote tapytojos žodį.

1 Jeigu iki jo išgyvensim, žinoma...
2 Neseniai sulaukusį nuoširdaus jaunų gražių (tikiuosi) merginų palaikymo (Pinavija Mann. Tarp vyrų: apie vertes ir premijas. 7 meno dienos, Nr. 6 (1067), 2014-02-14 http://www.7md.lt/tarp_disciplinu/2014-02-14/Tarp-vyru).
3 Taip Lietuvoje vadinami visi daugmaž žinomi žmonės. O kodėl, neklauskite, nežinau.
4 Tačiau yra ir blogų žinių iš Alytaus – girdėjau, Alytaus dailės mokykloje nebuvo švenčiamos Užgavėnės! Ar gali šitaip būti? Kodėl? Už ką? Prašau nedelsiant pasiaiškinti.
5 Na, gal ne užgimė, o atgimė, ir gal ne kritikos, o kritikos kritikos (to paties Kęstučio, kaip turbūt tapo aišku).
6 Pankūnaitė B. „Nuo kūrinių be reprezentacijos iki sukakčių minėjimo", Bernardinai.lt, internetinė prieiga: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-02-01-birute-pankunaite-nuo-kuriniu-be-reprezentacijos-iki-sukakciu-minejimo/113484.
7 Abu.

A. Kirvelytės „Mano gimtinė" – čia