Danutė Gambickaitė. Apie „Olandiškas istorijas“

Vienas menininkės Patricijos Jurkšaitytės interviu, duotas menotyrininkei Erikai Grigoravičienei, prasideda taip: „P. Jurkšaitytė: Nesuprantu, kodėl sumanei rašyti apie mane. Praėję metai kūrybos požiūriu man nebuvo nei itin aktyvūs, nei labai sėkmingi. E. Grigoravičienė: Tyla, pauzė, nebuvimas arba tai, kas nematoma, yra neatsiejama dalis to, kas matoma, reprezentuojama, išreikšta, aktyvu. Tarp matomų ir nematomų sferų paprastai vyksta nuolatinė kaita: įžymybės dingsta, atsiranda nauji vardai, kažkam po nesėkmingų metų ateina sėkmingi, o pasakius ką nors įdomesnio kurį laiką verta patylėti." Pirmasis naujausios Jurkšaitytės parodos, kurią galima pamatyti „Vartų" galerijoje, spaudos pranešimo sakinys taip pat apie pauzę. Ir iš tiesų Jurkšaitytė viena tų menininkų, kurie išlaiko pauzes, o tyla, pauzė, nebuvimas yra neatsiejama ne tik nuo to, kas menama, bet ir nuo to, kas būtina. Paroda „Olandiškos istorijos" irgi tarsi savotiškas interviu, duotas (papasakotas) žiūrovams po išlaikytos pauzės.
Apsilankiusi Jurkšaitytės parodoje „Olandiškos istorijos", kur eksponuojama naujausia menininkės tapyba ir objektai, prisiminiau pirmuosius studijų metus ir gausybę iliustracijų, kurias reikėdavo iškalti prieš egzaminus. Tarp šūsnies atmintyje pasilikusių atvaizdų nemažai ir „mažųjų olandų" su kruopščiai ištapytais interjerais, natiurmortais, portretais etc. Žiūrint į jų tapybą jau tada apimdavo keistas sapniškas jausmas, tarsi realybė pernelyg sutirštinta ir kažkas kažkur ne taip. Jurkšaitytės parodoje tas keistas jausmas pasikartoja ir užklumpa dviguba jėga.
Paroda sudaryta iš dviejų dalių: pirmoji pavadinta „Olandiškos istorijos", antroji –­ „Versalio sodai". „Versalio sodai" – tai odinių bokšto formos objektų instaliacija. Jie, kaip teigiama spaudos pranešime, pagaminti imituojant odinių Chesterfieldo sofų dizainą. Šie objektai, įsiterpę į „Olandiškas istorijas", atskleidžia dar vieną sluoksnį ir suteikia dar vieną galimybę parodai suvokti ar papildomą naratyvą. Tarp šių objektų ir tapybos drobių, nutapytų senųjų meistrų maniera, esti tam tikro atmosferinio panašumo, galų gale ir keisto sapniško baldiškumo. Taigi nors paroda sudaryta iš kelių dalių, vis dėlto ji labai vientisa, ir jei ne tekstinė parodą lydinti informacija, pamanytum, kad jokių atskirų dalių nėra. Keliaujant „Olandiškų istorijų" siūlomais scenarijais ar žiūrint į pertapytus šiuolaikinių antikvariatų interjerus kyla abejonių dėl autentiškumo (plačiąja prasme) kriterijaus. Kas iš tiesų yra autentiškumas? Dar nuo studijų laikų ši sąvoka, nepaisant jos paprastumo ir elementarumo, man buvo viena mistiškiausių. Mąstant apie autentiškumą apima keistas sapniškas sutirštintos realybės ir dar kažko nepastebimo pojūtis. Šis žvilgsnio klajonių erdvėlaiky detektyvas primena vaikiškų knygelių galvosūkį, kuriame reikia surasti tai erdvei netinkama objektą. Kažkas ir šio paveikslo realybei netinka, bet rasti tą „kažką" neįmanoma, jis neįsivaizduojamas, jo nėra, bet tas jo nebūties pojūtis itin stiprus. Tiesą sakant, būtent jis dažniausiai yra stipriausias.
Jurkšaitytė ir ankstyvojoje, ir dabartinėje kūryboje įkvėpino semiasi iš jau sukurtų vaizdų. Senųjų meistrų maniera nutapyti darbai balansuoja tarp autentiškos, istorinės tų laikų aplinkos atkartojimo ir šiuolaikinių antikvariatų interjerų fiksavimo. Ir viena, ir kita čia supainiota, tam tikra „mažųjų olandų" darbams būdinga kompozicija ir antikvariatuose matyti baldai. Vis dėlto visa tai išsiaiškinusi nesupratau šio teksto pradžioje minėto keistumo ir dar gana ilgai nesuradau sutirštintos realybės šaknų, o jos juk tokios akivaizdžios, tai – žmogaus figūros nebuvimas.
Minėtame interviu Jurkšaitytė, kalbėdama apie savo to meto kūrybą, pasako tai, ką labai puikiai galima pritaikyti ir „Olandiškoms istorijoms", ir „Versalio sodams". Menininkė kalba ir apie galimybę parodyti tai, kas nematoma, ir apie tam tikras klasikiniuose paveiksluose esančias keistas, marginalias tarp būties ir tuštumos zonas, ir apie iš pirmo žvilgsnio nereikšmingus paveikslo objektus: „Man įdomu, ar kiekviename atsitiktinai paimtame ir jam neesminiame, neiškalbingame paveikslo fragmente kartais neužkoduotas koks nors naujas pranešimas." Visa tai pasmerkta tapti intriguojančia nebūtimi arba, tiksliau, nematomu buvimu, kuris intriguoja ir visada intriguos.

P. Jurkšaitytės „Olandiškos istorijos 6" –­ 4 viršelyje.

Draugai