„Viena sau žaidžiu kieme, tėtis išeina iš namų, artėdamas mašinos link sako: „Važiuojam, nusifotografuosim.“ Išmetu gysločius, su kuriais kažką tuo metu veikiau, lipu į mašiną, važiuojam į fotoateljė – vėliau paaiškėja, kad tėčiui prireikė paso nuotraukos, mama buvo nepatenkinta, kad tėtis paėmė mane tiesiai iš kiemo su purvinais drabužiais, nes kam švaistyti pinigus nuotraukai „iš kiemo“? Aš nekėliau jokių klausimų ir viską, kas vyko, priėmiau labai rimtai. Dėvėjau mėgstamiausią džemperį su užrašu „kas aš?“ ir ant kaklo pakabinamą piniginę, kurioje nešiojausi raktus. Man buvo šešeri ir neįsivaizdavau, kaip atrodau, tiesą sakant, iki šiol prastai atsimenu veidus. Bet tuomet, pamačiusi tą išryškintą nuotrauką, kažkaip iki galo ir neginčijamai įsisąmoninau, kad tai esu aš. Žiūrėdavau į tą nuotrauką ir sakydavau: „Miglė Anušauskaitė, Miglė Anušauskaitė“, – skambėjo teisingai, bet lyg ir svetimai.

Norėjau parašyti kažką kita, bet pamačiau šią nuotrauką ir prisiminiau aną, nes žvilgsnis panašus.“ (Miglė Anušauskaitė)