Dovilė Dagienė-DoDA. Vilniaus universiteto filosofijos profesorės Ritos Šerpytytės portretas. Vilnius, 2018 m. birželis

„Kai man kas nors pasiūlo fotografuotis, beveik visada savęs klausiu: kažin, nespalvota ar spalvota? Kartais netgi sukirba mintis – turbūt skaitmeniniu aparatu fotografuos? Tie retoriniai klausimai netikėti atrodo tik iš pirmo žvilgsnio. O iš tiesų jie neatsitiktiniai – juk anų vaikystės laikų fotografija – vienas keistų dalykų, formavusių santykį su tikrove. Fotografuotis buvo mada ir ritualas. Nes jokio kito parankaus tikrovės fiksatoriaus neturėta. Bet man prisimena ne pats fotografavimosi (f)aktas, bet fotojuostelės su nuotraukų negatyvais – išryškintos ir ne, – kurių apsčiai buvo galima atrasti tuose nutolusios vaikystės stalčiuose. Neišryškintų šiukštu negalima liesti, nes apšviesi... Žiūrėdavome į jau išryškintus negatyvus – atvirkščią ir išvirkščią tikrovės vaizdą, kuriame kairė susikeitusi vietomis su dešine, o juoda su balta. Taip galbūt gimė santykis su tikrove per skirtumą, per différance.

Rašydama netrukus pasirodysiančią monografiją „Tikrovės spektrai“ ir kalbėdama apie vieną iš nihilizmo „kategorijų“ – išnykimą, prisiminiau Jeaną Baudrillard’ą. Jam išnykimas ypatingą krūvį įgyja tada, kai paliečia analoginės fotografijos pasikeitimą į digitalinę. J. Baudrillard’as jį laiko sistemišku realybės ištuštėjimo aktu – atvaizdo išnykimu.

Dovilė Dagienė-DoDA. Vilniaus universiteto filosofijos profesorės Ritos Šerpytytės portretas. Vilnius, 2018 m. birželis
Dovilė Dagienė-DoDA. Vilniaus universiteto filosofijos profesorės Ritos Šerpytytės portretas. Vilnius, 2018 m. birželis

Kai fotografija tampa skaitmeninė, nebelieka negatyvo, nebelieka ir paties atvaizdo kaip reprezentacijos. J. Baudrillard’ui tai pats mūsų pasaulio vaizdo pasikeitimas.

Turbūt sunku būtų rasti susijaudinusią ar siaubo apimtą žmogišką būtybę, suvokusią, kad nebeliko fotografijos negatyvo, kad ši tavo nuotrauka padaryta ne iš veidrodinio tamsaus tavo atvaizdo, o tarsi gimsta pati iš savęs. Reikia nemenkų vaizduotės pastangų, kad negatyvo išnykimas sugestijuotų baimę dėl realaus, tikro tavo išnykimo. Gal J. Baudrillard’as perlenkia ir ši fotometamorfozė apskritai neturi nieko bendra su realiu išnykimu? J. Baudrillard’ui išnykimas tampa neįmanomas, nes tu jau visada esi išnykęs. Net ir negatyvo išnykimas turi anticipuojančią galią mūsų „tikram“ išnykimui.

Tačiau ar tikrai? Kas tada yra negatyvo iš vaikystės stalčių prisiminimas? Bodrilariškumo išnykimo prieš išnykimą patvirtinimas? Ar kaip tik prarasto laiko prisiminimas, jo tikroviškas pakartojimas?“ (Rita Šerpytytė)


Iš 3664 žurnalo (2018-10-02 19:37:53)
Draugai