Dovilė Dagienė-DoDA. Knygų dizainerės Agnės Dautartaitės-Krutulės portretas

„Babytės brolis – dėdė Vytautas, taip jį vadinome, – gyveno Antakalnyje, tamsiame bute su ciklamenais. Jis buvo labai pailgo veido, sodraus tvirto balso, nešiojo elegantiškus baltus kalnierius ir buvo tiek susimetęs į kup­rą, kad, rodės, galva tuoj nuriedės, ypač kai pūsdavo cigarečių dūmus.

Kartą su Babyte svečiavomės, gėrėme arbatą. Netikėtai Babytė klausia: atsimeni, tėvas turėjo stiklų pilną lagaminą? Dėdė Vytautas prisipažino puikiai pamenąs lagaminą ir esą užmūrijęs jį sienoje, nes tuomkart tai rodėsi pats teisingiausias būdas, tik padūsavo neatsimenantis kur. Sakėsi kartą buvo visus baldus atitraukęs, bet stuksendamas sienas nieko neaptiko. Man buvo paaiškinta, kad tuksenant į sieną pasikeitęs garsas nurodo sienoje esant ertmę, kur turėtų būti lagaminas.

Pokalbis pasisuko aviacijos link, o man jau knietėjo tuksenti sienas. Labai jau parūpo tie stiklai. Tuomet įsivaizdavau juos skaisčiai raudonus tarsi žaislinius dramblius iš ledo luito ir tai mane jaudino. Nekantraudama paklausiau, ar galiu pastuksenti sienas, bet dėdė jau sėdėjo prie juodutėlaičio pianino baltais tartum dantys klavišais nusiteikęs mums paskambinti. Buvau paprašyta patogiai įsitaisyt. Sėdėjau kambario prieblandoje, žiūrėjau į dėdės kuprą be galvos, purpuru žydinčius ciklamenus ir klausiau šlapiais delnais įsitvėrusi į fotelį. Tos akimirkos – kupinos jaudulio ir tokios ilgos, kad nepavyko sutvardyti ašarų. Tą kartą išties jaučiau muziką. Galiausiai išėjom taip ir nepabaladojusios nė į vieną sieną. Vėliau sužinojau, kad stiklai – tai prosenelio Dionizo Rudzinsko stiklo negatyvai. Išliko viltis – gal kas nors juos kada nors ras. Išliko ir keistas noras tuksenti sienas.“ (Agnė Dautartaitė-Krutulė)

 

Dovilė Dagienė-DoDA. Knygų dizainerės Agnės Dautartaitės-Krutulės portretas. Vilnius, 2019 m. vasaris
Dovilė Dagienė-DoDA. Knygų dizainerės Agnės Dautartaitės-Krutulės portretas. Vilnius, 2019 m. vasaris

Draugai