Dovilė Kuzminskaitė. Luiso Camnitzerio „Sužlugusių utopijų prieglauda“

1939 m. prasidėjus nacių agresijai, dvejais metais anksčiau Vokietijoje gimusio žydų kilmės menininko Luiso Camnizterio tėvai persikėlė į Urugvajų. Montevidėjuje L. Camnitzeris užaugo ir baigė dailės studijas, vėliau gavęs prestižinę Guggenheimo stipendiją tobulinosi Vokietijoje, dabar gyvena ir dirba Niujorke. Nors pats L. Camnizteris daugelyje interviu tvirtina nenorintis būti siejamas su konkrečiomis estetinėmis srovėmis, jo kūrybai artimas konceptualizmas. Retrospektyvinė L. Camnizterio paroda Nacionaliniame karalienės Sofíos muziejuje (Madridas; veikė iki kovo 4 d.) apima beveik 60 Camnitzerio kūrybos metų. Dauguma darbų priklauso DAROS, MOMA, Alexander Gray Associates kolekcijoms ir prieinami elektroniniuose kataloguose.

Formos atžvilgiu L. Camnitzerio kūrybą galima skirti į dvi dalis. Viena vertus, autorius kuria instaliacijas, kuriose reikšmei maksimaliai bando išnaudoti erdvę. Parodoje eksponuota keletas reprezentatyviausių instaliacijų, pvz.: „Menininko portretas“, „Svetainė“. „Svetainė“ užima visą nedidelę salytę, kurios sienos ir grindys išklijuotos žodžiais, formuojančiais baldų ar interjero detalių kontūrus, – tokiu būdu žodis kuria kūną, o žiūrovas tampa meno kūrinio dalimi, vienu iš galimų kambario gyventojų.

Kita nemažiau svarbi L. Camnitzerio kūrybos dalis – artefaktai, t. y. kasdien matomi daiktai, virstantys meno kūriniais, ir grafikos spaudai. Kūrybinių elementų repertuaras negausus: šiam menininkui įdomūs daiktai ir žodžiai, o ypač jų santykis. Šį susidomėjimą L. Camnitzeris aiškina tuo, kad jo braižas formavosi semiotinių idėjų iškilimo epochoje – būtent idėjos apie ženklo įvairiapusiškumą ir tapo šio autoriaus kūrybinių eksperimentinių ašimi. L. Camnitzeris bando nagrinėti, kaip vyksta reikšmės kūrimo procesas. Todėl turint omenyje šį susidomėjimą signifikantu ir signifikatu nenuostabu, kad kūryboje svarbią vietą užima būtent žodis.

Vienas pirmųjų darbų (ant sienos šalia skirtingomis kalbomis teigiama, kad nemokantis konkrečia kalba skaityti – kvailys, „all those who cannot read English are stupid“, „todos los que no saben leer en español son estúpidos“) – ant lentynėlės tvarkingai išrikiuoti buteliai, kiekvieno jų viduje – vis kitas objektas, įkūnijantis tai, kas parašyta etiketėje.

Įdomu pastebėti, kad menininkas su kalba žaidžia – turint omeny, jog puikiai kalbar tiek ispaniškai, tiek angliškai, kūryboje šias kalbas jis vartoja pakaitomis, o skirtingas to paties darbo versijas skirtingomis kalbomis vadina atskirais kūriniais. Tiesa, niekad nevartoja vokiečių, ir, matyt, nereikia klausti – kodėl.

Menas L. Camnitzeriui nėra intymi saviraiška ar estetizuotų objektų produkavimas, jis turi konkrečią misiją – mokyti. Meno kūrinys bevertis, jei neskatina žiūrovo mąstyti arba įsitraukti (dažnai – netgi fiziškai) į kūrybos aktą. Žvelgiant retrospektyviai galima užčiuopti konkrečias, iš darbo į darbą keliaujančias temas. Visų pirma, kaip ir daugumai konceptualistų, L. Camnitzeriui svarbus pats menininko ir meno klausimas, ironizuoja komercialėjimą ir meno pasaulyje įsigalinčius rinkos dėsnius, kuomet turinį užgožia vardai (tai puikiai iliustruoja žiūrovams siūlomas įrėmintas jo paties parašas). Šis motyvas menininko vienas mėgstamiausių ir turi daugybę įvairių variacijų – nuo urnos, į kurią įmetus monetą galima ant balto popieriaus lapo užsidėti antspaudą su autoriaus parašu, iki parašo, kurio kiekvienas centimetras įkainotas.

Be to, kad L. Camnitzeris mielai tyčiojasi iš meno mėgėjų-diletantų ir pseudointelektualų, mėgsta žaisti ir identiteto tema. Kvestionuodamas autoport­reto žanrą, jis ant popieriaus atspaudžia savo vardą ir pavardę. Tokiu būdu vėlgi kvestionuojamas kalbos bei realybės santykis – ką toks autoportertas sako tam parodos lankytojui, kuris nėra matęs autoriaus nuotraukos? Šis žingsnis nėra unikalus – L. Camnitzerio kūryboje esama ištisų ciklų, kai vaizduojama kokia nors geografinė forma, pvz., kvadratas, o šalia jo pateikiamos įvairios reikšmės – vokas, kubas, namas ir t. t. Taip žiūrovą kviečia prisijungti prie savojo „aš“ ribų trynimo, siūlo tapti kūrinio dalimi, būti jo atspindėtam, o kartais skaitomo sakinio pabaigoje atrasti... save.

L. Camnitzeriui negalioja tradiciniai muziejų lozungai „maloniai prašome neliesti“. Cikle „Užduočių knyga“ formuluojamos tam tikros užduotys, ant sienos kabo pieštukas (lankantis parodoje paskutinėmis dienomis jau sudilęs, o kartais netgi ir visai dingęs) ir paliekama vietos joms atlikti tiesiai ant muziejaus sienos. Taip įvyksta įdomi jungtis tarp dviejų kuriančių sąmonių – žiūrovo ir menininko.

Vienas žinomiausių kūrinių – „Rėmų“ ciklas. Į nedidelius medinius rėmus su stiklu autorius įdeda įvairių objektų ir apačioje juos aprašo. Šie aprašymai dažnai dviprasmiški, gluminantys, kandūs, o kartais ir absurdiški. Taip dar sykį siekiama nagrinėti ryšį tarp to, ką matome, ir to, ką skaitome, kaip žodis veikia mūsų realybę.

 

Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotrauka
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotrauka

 

Vėlesniuose L. Camnitzerio darbuose išryškėja istorinė ir politinė kūrybos linija. Svarstomos tiek globalios problemos (klimato kaita, kariniai konfliktai), tiek klausimai, susiję su labai konkrečiais istoriniais įvykiais, dažniausiai – Urugvajaus. Vienas įdomiausių tokių darbų – „Memorialas“. Menininkas kompiuterine programa apdoroja Montevidėjaus telefonų knygos puslapius, grąžindamas atgal vardus ir pavardes asmenų, dingusių be žinios karinio režimo laikotarpiu.

Veikiausiai nėra geresnės vietos Madride eksponuoti L. Camnitzerio „Žlugusių utopijų prieglaudą“ nei pilkšvi, kiek klaidūs Reina Sofía muziejaus rūmai, XVIII a. pastatyti kaip ligoninė. Šio menininko polinkį ironizuoti ir provokuoti puikiai atskleidžia ir pati pa­rodos specifika – nepaisant to, kad dalis darbų sukabinta kaip pridera, keturios nedidelės aukso spalvos lentelės su tekstu kabo keisčiausiose vietose – pirmame aukšte prie įėjimo į tualetą (nors paroda eksponuojama ketvirtame), ketvirtame aukšte ant vidinės atraminės kolonos pusės, šalia poilsiui skirto suoliuko, prie lango. Be indikacijos, kas tai, kieno šis kūrinys ir netgi ar tai meno kūrinys. Jeigu reklaminis parodos lankstinukas neišduotų, dažnas lankytojas veikiausiai nesuprastų, kad šios lentelės – iš savos salės „pabėgę“ kūriniai. L. Camnitzeris juokiasi iš noro būti visagaliu menininku – juk svarbiausia nesiliauti žaidus.

Fotoreportažas iš Luiso Camnitzerio „Žlugusių utopijų prieglauda“ čia

Draugai