Edmundas Saladžius. XXI a. piešinys: aktualija ar anachronizmas?

Mokslas ir menas, logika ir aistra. Šių reiškinių koegzistencija yra amžinas kūrybos paradoksas. Kartuvėse sūpuojasi pakaruoklio likučiai. Liūd­ną procesiją persmelkia pasmerktojo nusidėjėlio kančia. Lediniu žvilgsniu angelas apsireiškia Mergelei (Pisanello, Pieteris Bruegelis, Janas van Eyckas). Linksmi įkaušę kazokai rašo laišką turkų sultonui (Ilja Repinas). Plona lyg pjūvis linija ant pergamento, rupūs, lyg kardu piešti štrichai popieriuje. Kada tai buvo piešiama? Seniai? Šiandien? Kokios epochos liudininkas yra žmogus su pieštuku rankoje?

Ugnės Žilytės piešinys

Esame nūdienoje su pakaruokliais, kazokais, rusų carais ir sultonais. Lyg iš Honoré Daumier litografijų prisikėlusiais parsidavėliais teisėjais. XXI a. kūdikis viena gležna rankele spaudžia Mergelės krūtį, kita – išmanųjį telefoną: „Tėve mūsų, kuris esi skaitmenoje...“ Neaprėpiamose Akademijos pievose ganosi biologinė masė, įšventinta į mokslo ir pedagogikos narius. Ir ganysis liūtas šalia ėriuko, ir bus visi užganėdinti. Vardan Tos... Amen. Mes esame tie, kuriems lemta tęsti savo gyvenimo kelią naujojo amžiaus 2 dešimtmetyje. Keisdamasis žmogus įžengia į naują, tik jam skirtą epochą, nešinas džiaugsmais, atgaila ir praradimais.

Mūsų kontinentas ilgus dešimtmečius mėgaujasi taika. Stiprios ir ryžtingos asmenybės savo auka sukūrė prielaidas kūrybos raiškai. Antikinės Graikijos mintis ir krikščionybė – pamatas, ant kurio iki mūsų dienų tvirtai stovi Europos kultūra ir civilizacija. Tai konsoliduojantis veiksnys. Kolektyvinė atmintis yra pastovumas. Ryškėja kertiniai epochos bruožai ir tendencijos: kolektyvinės atminties trynimas ir vartojimo kulto primetama prievarta. Konsumpcija ir tuštinimasis –­ štai naujoji bažnyčia ir jos tezės, kurias palaimino iš purvo gimusi naujoji aristokratija. Ir vėl, kaip visada, amžininkas su pieštuku rankoje stebi savo epochą. Piešimo priemonės ir skait­meninių technologijų pasiekimai jokiu būdu nėra priešprieša. Klasikinės, netgi archajiškos, palyginus su šiuolaikinėmis technologijomis, piešimo priemonės yra sugestyvios ir šiandien.

Žmogui būdingas parazitavimas. Šiuo atveju tai yra proto tinginystė. Užuot didžiavęsis savo triumfu technologijų srityje, jis savanoriškai tampa šios sistemos vergu. Technologijos nebėra kūrėjo pagalbininkės – jos virsta kūrybinės minties distrofijos priežastimi. Rezultatas dažniausiai būna skurdus ir bejausmis, nes autorius seniai praradęs santykį su gyvųjų pasauliu: gamta, žmonija ir prasminga supančia aplinka. Gyvasis, tiesioginis piešimas visada skatino ir stimuliavo kritinį mąstymą, harmoningą regos, minties ir rankos veiksmo procesą. Piešinys buvo įvairialypės Europos tautų pasaulėžiūros, savitumo ir temperamento veidrodis, istorinės atminties dokumentas. Reikalingas ir teisingai suvokiamas visuose visuomenės sluoksniuose. Piešinio universalumą ir aktyvų vaidmenį įvairių epochų kultūriniame ir socia­liniame gyvenime patvirtina turtingas paveldas, saugomas didžiosiose Europos meno institucijose.

Piešinys buvo ir bus vizualiųjų menų intelekto rodiklis. Šiandien galime konstatuoti originalaus piešinio distrofiją ir nususimą vizualaus meno ir piešimo pedagogikos erdvėse. Atsisakoma ir ven­giama aktualijų. Veikia savicenzūra, akimirksniu fiksuojanti kūrybinę mirtį. Lieka tik abejotina forma be turinio arba beformė ir beprasmė veikla, manipuliuojanti grafinėmis priemonėmis. Tik formos ir turinio vienybė yra sugestyvi, o tai neįmanoma be plačios pasaulėžiūros ir gilaus humanitarinio išsilavinimo. Pastebima ligi šiol nepraktikuota tolerancija plagiatui, teisinantis kūrybinės minties bendrumu bei sutapimais. Asmenybės laikas pastebimai nutolęs. Svetimų idėjų vykdytojai buriasi į grupes, praktiškai sudarydami valdančioms ekonominėms korporacijoms paklusnų darinį. Tai lemia būsimų kartų kūrybinio vystymosi kryptis ir likimus. Meno pedagogikoje toleruojamos profesinės nuolaidos ir pataikavimas studentams yra nesuderinami su profesio­nalumu. Įtakingi akademiniai sluoksniai lyg susitarę laikosi kartezijetiškų tylos įžadų. Kyla pagristų įtarimų, kad tyla taip pat turi savo kainą. Spekuliacijos, kad kiekvienas gali buti kūrėjas, padeda išlaikyti ir taip katastrofiškai mažėjantį studentų skaičių aukštosiose mokyklose. Taip įkūnijama paskutinės pasaulyje mumijos svajonė –­ namų šeimininkės valdys valstybes. Tokia edukacijos kryptis, t. y. jos neturėjimas, primena pavojingus praeities eksperimentus: paklusnaus dirbtinio žmogaus, embriono, beformės masės kūrimą.

Neasmenybė negali išugdyti stiprios ir savo sprendimais pasitikinčios kūrybinės asmenybės, gebančios išsaugoti savo laisves. Tik destruktyviems veiksniams atsparus žmogus bus pajėgus išreikšti ir įprasminti esmines gyvenamos epochos tendencijas. Originalus piešimas nėra nei pagalbinė edukacijos disciplina, nei atskirta, tiksliau, amputuota vizualinės kūrybos sritis. Piešinys – tai samprata. Tai kraujotakos sistema, be kurios visų kitų organų veikla meno kūne tampa beprasmė. Architekto, skulptoriaus, tapytojo, keramiko ar dizainerio darbas neįsivaizduojamas be pirminės idėjos fiksacijos, čia ir dabar atlikto eskizo – vizijos ir būsimo rezultato. Akivaizdi epigonizmo toleravimo tendencija, idėjų vagystė yra apgailėtinas reiškinys, o individualumo praradimas yra menininko kūrybinė mirtis. Kai intelektas nebrandinamas ir nepuoselėjamas, sąmoningumas ir atsakomybė menksta. Taip veisiama vergiška vartotojų visuomenė, nesugebanti priimti savarankiškų sprendimų, dalyvauti savo šalies, miesto, kaimo gyvenime.

XVI a. Prahos rabino Levy sukurtasis Golemas, XVIII a. Frankenšteino tragedija tapo nelaimių ir nusivylimo simboliu to meto Europos kultūroje. Kiekvienas istorinis laikotarpis praturtindavo grafinę raišką vis naujais atradimais. Iškilioji, gilioji ir plokščioji spauda suteikė piešiniui daugiau įtaigumo. Tiražavimo, t. y. autorinės sklaidos, galimybės leido pasklisti šiems grafikos kūriniams plačiausiuose socialiniuose sluoksniuose. Skaitmeninės grafikos atsiradimas ir progresas yra minėtų technikų raidos tąsa. Tai dėsningas atsakas į simptominį mūsų amžiaus reiškinį – laiko trūkumą. Tačiau dažnai pamirštame, jog ne kompiuteris sukūrė žmogų. Atsidavęs saldžiajai vergijai kūrėjas ištirpsta bekraštėse skaitmenos platybėse. Kartu su juo ištirpsta ir jo kūrybos tikslai.

Pasikliaukime viltimi ir tikėjimu, kad mūsų meno kritikai (-ės) skirs dėmesio naujųjų technologijų ir klasikinio piešimo santykio klausimams. Galima drąsiai teigti, jog klasikinis piešinys naujųjų technologijų akivaizdoje išlaiko savo aktualumą ir gyvybę. O technologijos praplečia piešinio išraiškos galimybes. Harmoninga šių dviejų reiškinių koegzistencija žada reikšmingą pokytį tolesnėje piešinio evoliucijoje.

Pranešimas skaitytas tarptautinėje konferencijoje „Piešinys šių dienų vaizdinėje kultūroje ir menų edukacijoje“ 2016 m. spalio 20 d. VDA