Eglė Juocevičiūtė. Dvigubas žvilgsnis į Gabrielės Gervickaitės prietaisus

Išilgai popieriaus lapo šviesia, šilta rausva spalva nužymėtas pailgas tūris. Aplink jį – panašios spalvos žiedai. Kitam lape – iš lipnių skirtingų spalvų juostų išlipdytos abstrakčios kampuotos ir aptakios figūros, apsuptos žiedų ar sudėtingesnių linijinių struktūrų. Sodri šviesi mėlyna, sodri tamsi raudona, matinė ir blizgi pilka, šviečianti (ryški) geltona, viską sukonkretinanti juoda. Kartais dar violetinė ar žalia. Visada kas nors pailga ties lapo ašim ir visada kas nors styro, formuojasi aplink. Neaišku, kas ir kodėl, bet viskas labai logiškai sujungta spalvomis ir juostomis.
Į tapytojos Gabrielės Gervickaitės (g. 1982) darbus, manau, ne man vienai norisi žiūrėti dvejopai: poriniu ir neporiniu žvilgsniu. Pirmasis, neporinis, būtų ką tik aprašytasis, formalusis, leidžiantis mėgautis Gabrielės talentingu spalvų ir formų derinių žaidimu. Iš pirmo žvilgsnio vaizdas neatrodo tobulas, tad kyla noras jį aptvarkyti. Tačiau, vaizduotėje nuėmus ar pastūmus bent vieną elementą, nebelieka pusiausvyros. Tenka prisiminti dailininkus, kurie nuo Renesanso laikų vis braižė ir skaičiavo harmoningos kompozicijos schemas, – jas išradus, meninę intuiciją būtų galima pasidėti į stalčių. Gabrielės mėgstama simetriška kompozicija yra seniausiai žinoma kaip harmoningos kompozicijos schema. Tačiau tai ne teorinė veidrodinė, o natūralioji (realiai gamtoje egzistuojanti), Louis Pasteuro atrasta disimetrija – dalinis nukrypimas nuo veidrodinės simetrijos. Joje lieka daug vietos natūraliai intuicijai.
Antrajam, poriniam, žvilgsniui į Gabrielės darbus reikalingas asmeninių jos patirčių kontekstas, kuris paaiškintų Gabrielės kuriamų formų turinį. Nuo vaikystės Gabrielė patyrė daug kojos performavimo operacijų ir iki dabar gyvena su plieno plokštelėm ir varžtais šlaunikaulyje. Žinant pastarųjų metų Gabrielės kūrybą, jos žaidimas su šia patirtimi atrodo visiškai natūralus, tačiau ji pati šį kelią atrado tik padariusi pertrauką tarp bakalauro ir magistro studijų VDA ir 2009 m. išvažiavusi į Umeo universitetą Švedijoje, kur kilo noras išbandyti ką nors visiškai nauja, tai, kam nebuvo pasiryžusi Vilniuje. Taip atsirado eskiziški Ilizarovo aparate sukaustytos kojos piešiniai vandeniniais dažais ant plono rusvo popieriaus. Vienuose koja atpažįstama lengviau, kituose sunkiau, šiaip ar taip, iliustratyvus atpažinimas nebuvo toks svarbus kaip gyvos, minkštos ir aptakios formos derinimas su kieta ir tikslia technine konstrukcija. Vienur skirtumas labai ryškus, o kitur performuojanti konstrukcija tampa neatskiriama kūno dalimi. Neįprastos, todėl sunkiai atpažįstamos formos galūnė performuojama, kad taptų kaip įmanoma standartiškesnė. Gabrielė taip pat užsiima performavimu, tik popieriaus lape, ir, veikiausiai, priešinga kryptimi – nuo standarto juda link abstraktumo.
Ši meniškai profesionali traumos terapija, Gabrielės pristatyta keliose jaunųjų tapytojų grupinėse parodose, buvo išsyk įsidėmėta Lietuvos meno lauke kaip nauja ir įdomi. Studijuodama VDA tapybos magistrantūroje, Gabrielė  nebuvo savo trauminės patirties ir jos terapijos įkaite, bet įvaldė ją kaip išraiškos priemonę. 2011 m. rugsėjį „Akademijos“ galerijoje surengtoje personalinėje parodoje „TECHNO kūnai“ Gabrielė pristatė senesnių piešinių vandeniniais dažais ir naujesnių koliažų iš ciklo „Kosminė operacija“. Medicinoje, statyboje naudojamos įvairių spalvų lipnios juostos, tinkleliai, tvarsčiai, užklotai koliažuose sudėliojami į kompleksiškas, išvystytas kompozicijas. Joms Gabrielė įkvėpimo semiasi iš ortopedijos ir chirurgijos vadovėlių, kuriuose apstu kūnui formuoti skirtų prietaisų.
Koliažuose naudojamos įvairių faktūrų sintetinės medžiagos puikiai pasiteisina, nes suteikia galimybę kurti techniško tikslumo įspūdį. Kompozicijos, užpildančios lapą nuo krašto iki krašto, išlieka disimetriškos. Stambios juostos sukuria didesnes, statiškas dėmes, tarp kurių narsto plonų, judrių juostelių linijos. Čia kūno lieka mažiau nei aparatų, arba jie taip susijungia, kad nebegalima atskirti. Jei modernios architektūros pionierius Le Corbusier naujovišką, įvairios įrangos prigrūstą namą įvardijo kaip „mašiną gyventi“, tai Gabrielės koliažuose matome naują, futuristinį ir daug arčiau mūsų kūno esantį „mašinos gyventi“ variantą. Atrodytų, kad šiais laikais mintys apie techniką ir jos neginčijamą pozityvų poveikį dažnai kelia ir neigiamų emocijų dėl organizmo ir natūralių gamtinių procesų išderinimo. Todėl įdomu, kad Gabrielės koliažuose negatyvumo nedaug, o gal ir visiškai nėra, juose daugiau žaismingo smalsumo.
 „Vartų“ galerijos peržiūrų kambaryje Gabrielė pristatys keletą jau matytų ir naujų darbų iš koliažų ciklo „Kosminė operacija“. Nauji darbai, sudurti iš kelių dalių, kurias galima susilankstyti, primena konstruktorių. O pati Gabrielė teigia, kad šie nauji darbai parodo pamažu kylantį norą visiškai atsiplėšti nuo lapo plokštumos ir prietaisų abstrakcijas pradėti konstruoti erdvėje.   
Gabrielės Gervickaitės darbus „Vartų“ galerijos peržiūrų kambaryje bus galima pamatyti sausio 24–31 dienomis.

Gabrielės Gervickaitės  „Kosminė operacija 2“ – 4 viršelyje.

Draugai