Eglė Juocevičiūtė . Joanos Kairienės intrigos, dramos ir detektyvai

Galerijos „Vartai“ peržiūrų kambaryje rugsėjo 27 d. bus pristatyti jaunos grafikės Joanos Kairienės (g. 1987) naujo ciklo „Vėl“ (2012) darbai. Per šiuos, dar nepasibaigusius metus Joana tapo matomiausia ir paklausiausia iš savo kartos grafikų. Sausio mėnesį galerijoje „Meno niša“ ji surengė pirmąją personalinę parodą „Motyvas“, po kurios Modernaus meno centras Joanos darbais papildė savo kolekciją. Projektas „MMC gyvai“ – MMC galerinėse patalpose Literatų gatvėje rengiamos centro įsigytų darbų savaitinės peržiūros –­ birželį pradėtas Joanos darbų peržiūra. Liepą Vilniaus dailės akademijos galerija „Titanikas“ menininkės kūrybą pristatė „ArtVilnius ’12“ mugėje.
Pirmosios ir taip nusisekusios parodos pavadinimas – „Motyvas“ – liudija vieną iš trijų Joanos darbų bruožų, kurie, mano galva, taip greitai ir stipriai pagauna žiūrovus – tai Joanos darbų detektyviškumas. Medžio raižiniuose ji vaizduoja iš esmės nelabai intriguojančius objektus –­­ savo artimiausios aplinkos (studijos ir namų) daiktus. Tačiau jie, Joanos akimis žiūrint, yra praėjusių įvykių įkalčiai, kartu – ir motyvai būsimiems įvykiams. Žiūrint į vaizduojamus daiktus, ypač į tarpusavio jungtis, galima įsivaizduoti ir gyvenusiųjų tarp jų istorijas. Cikluose „Lokalizacija“ (2011) ir „Įkalčiai“ (2012) matome bandymus išsiaiškinti, kaip sukurti intrigą ir dramą, vaizduojant ramiai stovinčius ir gyvenime dėl įprastumo beveik nebepastebimus daiktus. Ankstyvesniame „Lokalizacijos“ cikle žaidžiama ir intriguojama netikėtai sugretinant įvairius daiktus, radikaliai pakeičiant jų santykius ir naudojant dramatiškus rakursus. Pavyzdžiui, darbe „Lokalizacija molis“ dekoratyvus molinis objektas itin išdidinamas ir „pastatomas“ Joanos studijos centre. Molinis objektas yra juodas ir blizga, o jo viršuje – skylė. Nežinant jo dekoratyvios prasmės, paskirtis tampa visiškai neaiški – jis atrodo kaip kažkas, keliantis grėsmę.
Tuo tarpu „Įkalčių“ cikle netikėti rakursai ir sugretinimai sukuria nuoseklią detektyvinę būseną. „Įkalčių“ ciklo dalių pavadinimuose nurodomas vis kitas rytinio laiko momentas: „8:03“, „8:04“, „8:10“ ir „8:22“. Šitaip, lyg skaitydami teismo ekspertizę, galime sekti rytinį kieno nors tualetą – matome vonios kriauklę, skalbimo mašiną, rankšluosčių kabyklą ir piramidę iš septynių tualetinio popieriaus ritinėlių. Toks kasdienės rutinos tyrinėjimas pradedamas tik tada, kai nutinka kas nors baisaus. Fatalistai toje kažkieno rutinoje ieško ženklų, kurie galėjo perspėti apie artėjančius baisumus. O pesimistai mėgaujasi tuo, kad kažkas baisaus gali nutikti bet kada, tam tikrai nereikia dramatiškų aplinkybių.
Kiti du Joanos darbų patrauklumo bruožai yra labiau formalūs. Viena vertus, jos darbai labai tapybiški, kita vertus, jie išlaiko geriausius grafiškumo bruožus. Kas juose tapybiško? Joana savo medžio raižinius spaudžia ant palyginti didelių drobių (ilgoji kraštinė dažnai per metrą), o jas eksponuoja užtemptas ant porėmių. Bet tai nėra labai neįprasta, ypač tarp iškiliaspaudėmis grafikos technikomis –­ medžio raižiniu ir linoraižiniu – dirbančių menininkų. Labiau neįprasta yra Joanos naudojama spalvų gausa ir iš jų kuriami subtilūs deriniai. Joana tapo aliejiniais dažais ant atspaudų ar spaudžia ant aliejiniais dažais padažytos drobės. Taip sukuriami išskirtiniai spalvų deriniai, be to, plokščią grafikos atspaudą padaro šiek tiek faktūriškesnį, vadinasi – tūriškesnį, „atšokantį“ nuo sienos. O kas tada juose grafiško? Aiškios ir grakščios silueto linijos apriboja vienspalvius plotus ir atvaizduojamus objektus paverčia beveik emblemomis, puikiai įsirėžiančiomis į akį ir atmintį.
Joanos cikle „Vėl“ daiktai sudaro dar aiškesnius, atrodo, dar labiau atpažįstamus interjerus nei „Įkalčiuose“. Jie turi bendresnę kultūrinę-socialinę istoriją. Šis Joanos ciklas, mano galva, lengvai įsilieja į sovietinio paveldo nuoseklų moks­linio ir meninio tyrimo procesą. Pagrindiniai ciklo personažai – tai sovietinius laikus menančios dekoratyvios statulėlės, vaizduojančios šokstantį elnią ir sparnus išskleidusį erelį. Vaizduojami judantys gyvūnai, tačiau visi daiktai atrodo labai seniai nejudinti iš vietos. Daiktai liudija vykusį gyvenimą, politinius, socialinius ir asmeninius pasikeitimus. Taip šio ciklo darbai, labiau emblemiški nei tapybiški, tampa tarsi praėjusio ar iš naujo praeinančio laiko emblemos, atspindinčios mūsų bendrą patirtį.

Joanos Kairienės darbus galerijos „Vartai“ peržiūrų kambaryje bus galima pamatyti nuo rugsėjo 27 iki spalio 4 dienos.

J. Kairienės „Lyg seni sapnai“ – 4 viršelyje

Draugai