Pagal tai, kiek vaizduojamojo meno kūrinių žinote (manote, kad yra verti dėmesio), meno pasaulio žmogus lengvai nustatys Jūsų charakterio tipą. Jei žinote tik da Vinci'o „Džokondą", vadinasi, mėgstate eiti kartu su minia. Jei žinote tik „Džokondą", da Vinci'o „Paskutinę vakarienę" ir Michelangelo „Pietą" – vertinate patikrintas vertybes. Jei žinote „Džokondą", „Pietą" ir Duchamp'o „Fontaną" – mėgstate manyti esąs klasiškai šiuolaikiškas. Jei išvardytumėte „Džokondą", „Pietą", „Fontaną" ir Hirsto „Fizinę mirties negalimybę kokio nors gyvojo prote" (užtektų pasakyti „Ryklys"), galima būtų daryti prielaidą, kad esate neo­liberalių pažiūrų, tačiau pamažu vertinimas taptų sudėtingesnis. O jei išbertumėt „Fontaną", „Ryklį", Namo June'o Paiko „TV Budą", Bourgeois „Mamą", dar Gilbert'o ir George'o „Dainuojančias skulptūras", meno pasaulio žmogus sutriktų ir tikriausiai pasišalintų, nes bijotų apsijuokti, žinodamas mažiau už Jus.
Stano Masáras, kurio darbus „Vartų" galerija šiuo metu pristato „ARTscape: Slovakija" parodoje, žaidžia su meno pasaulio žmonėmis šiame žinojimo/turėjimo žinoti lauke. „Pieta", „Paskutinė vakarienė", „Mama" ir „TV Buda" į Lietuvą atvežtos piktogramų pavidalu (piktogramą matė kiekvienas, atkreipęs dėmesį į „Išėjimo" lipduką ar šviestuvą virš durų). Piktogramos – supaprastintas vaizdas – atspindi schematizuotą meno mėgėjų atmintį, kur tame pačiame „Kultinių meno kūrinių" sandėlyje susandėliuota daugybė meno kūrinių iš skirtingų laikotarpių. Viena Stano ekspozicijos salė „Vartuose" skirta seniesiems meistrams – da Vinci'ui ir Michelangelui, čia matome „Išėjimo" piktogramos tipo „Pietą" („Pagal Mikelandželą", 2006) ir „Paskutinę vakarienę" („Pagal Leonardo", 2006), taip pat įspūdingiausią Stano piktogramą „Pagal Michelangelą/Paskutinis teismas" (2008). Freska, dengianti sieną už Siksto koplyčios altoriaus, kėlė daug diskusijų dėl nuogybių gausos ir realių to meto asmenų atvaizdų. Tai sudėtinga, biblinio teksto ir vėlyvajame Renesanse užgimusių Biblijos interpretacijų išmanymo reikalaujanti kompozicija, kurioje, manau, pasiklysta ir patyrusio Renesanso mėgėjo žvilgsnis. Stano išvalo, schematizuoja kompoziciją, išskiria veikėjų grupes, kad „mums būtų lengviau". Šią tendenciją –­ „pasilengvinti" sudėtingą mintį ir įvairialypę formą –­ Stano kritikuoja vizualiai patraukliai ir šmaikščiai. Prie didelio tento su piktograma užstringi bent kelioms minutėms, kol išsirenki pačią keisčiausią ir juokingiausią veikėjų grupę.
Antrojoje ekspozicijos salėje – „Šiuolaikinis menas" (2008) ir du kūriniai iš serijos „Tik" (2007): „Tik Džokonda" ir „Tik pisuaras". „Šiuolaikinis menas" – tai keraminės plytelės su žymių šiuolaikinių meno kūrinių piktogramomis pramaišiui su baltomis plytelėmis sudėliotos ant žemės į šachmatinį kvadratą. Atrankos kriterijai meno kūriniams nėra iki galo aiškūs, dalis jų svarbūs kaip vartojimo kritikos pavyzdžiai, kaip Tracey Emin „Turiu viską" ar Andreaso Gursky'o „99 centai", kurie, mano galva, aiškiausiai liudija, kas Stano kūrybai galėjo daryti įtaką, tačiau bendras rinkinys toks įvairus, kad sunku net įsivaizduoti, kokioje parodoje visi šie darbai galėtų būti kartu. Kitas dalykas – sunkus kūrinių atpažįstamumas: jei „Pieta" ir „Paskutinę vakarienę" atpažįsti per sekundės dalį, instaliacijų, performansų ir videomeno kūrinių piktogramos yra gana subjektyvus dalykas. Tik persiskaičius šalia esančioje špargalėje, kuri piktograma kokį kūrinį žymi, galima supratingai suaimanuoti ir intensyviai bandyti prisiminti tikrąjį kūrinį. Tad „Šiuolaikinis menas" dar labiau manipuliuoja žiūrovu: ar jis atpažins, ar atsimins, jei ne, ar susigės, jei taip, ar sutiks, kad momentas, pasirinktas piktogramai, yra tinkamiausias atvaizduoti instaliaciją? Šis atminties reliatyvumas ir subjektyvumas – dar vienas mūsų atminties aspektas šalia atsiminimo schematiškumo. Plytelių instaliaciją supa vieninteliai „normalūs" vaizdai Stano parodoje – „Džokondos" reprodukcija ir „Fontano" nuotrauka. Klasikinės dailės ir šiuolaikinio meno kultinių kūrinių atvaizdai užklijuoti ant medinių dėžučių, tad tampa svaresni tiesiogine ir perkeltine prasmėmis, turi kur susidėti savo įtakos ir interpretacijų bagažą.
Praėjusių metų lapkritį Stano surengė parodą „Freies" muziejuje Berlyne, kurios lankytojai galėjo fiziškai apsilankyti dviejuose prestižiškiausiuose muziejuose pasaulyje – Niujorko modernaus meno muziejuje ir Tate galerijoje Londone. Stano sukūrė šių institucijų ekspozicinių salių kampų replikas (grindys ir dvi sienos), kuriose lankytojai galėjo atlikti performansą. Čia išnaudota apsilankymo meno Mekoje prievolė/svajonė, kuri, žinoma, aktuali tik profesionaliems meno mėgėjams, tačiau, mano galva, savo poetiškumu yra dar paveikesnė už piktogramų dėliones. Tačiau vizualinės kultūros mėgėjams įdomiau „Vartuose", kur galima pasijuokti iš savo pačių atminties ir prisiminti paskutinį bandymą draugui papasakoti meno kūrinį.

Stano Masáro parodą „Vartų" galerijoje galima apžiūrėti iki liepos 27 dienos.

Stano Masáro „Po Michelangelo / Paskutinis teismas" – 4 viršelyje.