25 proc. moksliukiško žavesio, 15 proc. buržua blyškumo, 5 proc. miesto, 30 proc. Berlyno vibracijos, 10 proc. Londono ritmo, 5 proc. Rytų europietiško tvirtumo, 10 proc. meniškos netvarkos.1 Šiais iš modelių agentūrų slengo pasiskolintais terminais Lina Kruopytė ir Agota Lukytė savo baigiamajame bakalauro darbe-parodoje „we don’t need justice, we don’t need freedom, just someone to love“ (2011) dekonstravo galerijos paukštytę (gallery chick). *
Neseniai žiūrėjau reportažą apie Lietuvos kariuomenės kasdienybę, kurioje ne paties aukščiausio rango karininkas pasakojo apie elitinį Lietuvos kariuomenės būrį, užsitarnavusį teisę vasarą savitai, kitaip nei numatyta reglamentuose, atsiraitoti marškinių rankoves. Deja, neparodė nė vienos elitinio būrio karininko rankos su savitai atraitota rankove. Tai nebuvo labai populiari gyvenimo būdo laida.*
Mada daugiau ar mažiau valdo visas mūsų gyvenimo sritis. Tai toks natūralus procesas, kai pasidaro sunku suprasti, ar tai, kas įdomu, yra įdomu tau pačiam ar tai tiesiog tavo draugų ir kolegų rate yra madinga. Nežinau, kaip yra su tiksliaisiais mokslais, bet esu tikra, kad visuose humanitariniuose, kaip ir dailėtyroje, pučia stiprūs madų vėjai. Šiuo metu, mano galva, viena iš madingiausių temų yra tarpdiscipliniai sovietmečio kultūros tyrimai. Pati esu tapusi šios mados auka, bet dėl to pernelyg nesigailiu. Dailės kritikoje viena iš išeinančių madų – tekstą sudaryti iš nuosekliu pasakojimu ir akivaizdžiomis jungtimis nesusietų įžvalgų ir citatų arba bent jau jomis pradėti tekstą. Manoma, jog šitaip išlaisvinamas tiek kritikas, tiek skaitytojas ir galų gale galima reiškinius suvokti kompleksiškai, kaip jie ir buvo sumanyti.
Šiuolaikiniame mene madingų formų, elgesio ir mąstymo metodų taip pat yra apstu. Kadangi kelerius metus intensyviai sukantis meno pasaulyje nuo mados pasikartojimų ir mados infliacijos ima pykinti, įtakingi kuratoriai ir galerininkai pamažu susižavi nemadingais reiškiniais ir mados pasikeičia. Galerijos paukštytės išskaidymas dalimis yra puikus madingo šiuolaikinio meno pasaulio atstovo interesų, elgesio ir mąstymo pavyzdys. Šis konkretus Linos ir Agotos pateiktas pavyzdys tikriausiai gana lietuviškas ar bent jau tikrai europietiškas, nes globaliame šiuolaikinio meno lauke laisvai besijaučiantys turėtų turėti savyje šiek tiek Niujorko, galbūt Stambulo, San Paulo ir Kvandžu.
Kiti „we don’t need justice...“ parodoje rodyti kūriniai siekė išgryninti šiuolaikinio menininko strategijas. Parodoje buvo užsakytasis paveikslas, vaizduojantis lietuvišką sovietinį paveldą, keistų skaidrių rinkinys, rodomas per projektorių, madingų kuratorių atvaizdai, jų pokalbis angliškai, o tiksliau „globiškai“ (globish – supaprastinta anglų kalba, pritaikyta ir naudojama neanglakalbių) esminėmis ir nuvalkiotomis frazėmis apie šiuolaikinio meno strategijas videoformate, strategijoms skirtas bukletas – zinas ir stalai bei kėdės, sustatytos konferencijai.
Lina Kruopytė (g. 1988), šiuo metu studijuojanti Kontsfack menų koledže (Stokholmas) magistrantūroje, kalbėdama apie savo kūrybą mini Nyderlanduose dirbančio kritiko ir istoriko Sveno Lüttickeno suformuluotą terminą „general performance“2, kurį išversti gana sudėtinga, nes „performance“ gali reikšti tiek teatro spektaklį, tiek meno performansą, tiek ko nors atlikimą ar tiesiog darbą. Lüttickenas kalba apie savęs prezentaciją, savęs atlikimą ekonomikos kontekste. Valandų kiekis nebėra darbo vertės matas, vertė tampa abstrakti, tad pats darbo pobūdis kinta. „General performance“ šiuo atveju galima išversti kaip „nuolatinį performansą“, nes Lüttickenas terminą taiko nuolatiniam darbui, nuolatiniam savo įvaizdžio kūrimui, strateginiam buvimui tinkamame vaidmenyje. Jis pateikia pavyzdį menininko, kritiko, kuratoriaus, kuris ir paskaitas skaito, parodų atidarymuose lankosi, ir būna tinkamu laiku tinkamoje vietoje. Iš esmės tai ekonomikos politikos terminas, nes visose ekonomikos srityse, kur kuriama pridėtinė vertė, privalomas įvaizdžio kūrimas, o šiame darbe nėra nedarbo valandų.
Galerijos „Vartai“ peržiūrų kambaryje Lina pristatys savo naują videoperformansą „Season“ („Sezonas“, 2013), kuriame Samuelis E. Nilssonas, jaunas mados profesionalas, vilkintis klasikinį tamsiai mėlyną kostiumą, pristato ateinančio sezono mados naujienas. Jo atliekamas tekstas – kolekcija frazių, surinktų iš įvairių mados medijų. Įdomu tai, kad savo dešimties minučių monologe apie madą jis nė karto nepamini audinio, rašto, kirpimo ar ilgio. Lina teigia, kad mados industrijoje labiausiai ją domina kalbos aspektas ir reklaminės kalbos savybė: nurodyti į neegzistuojančius reiškinius ir stebuklingai sukurti mūsų visų trokštamus įvaizdžius.
Nuo šiuolaikinio meno madų Lina perėjo prie mados, kaip mūsų gyvenimams bandančios vadovauti institucijos, tyrimo. Lina ėmėsi tyrinėti mados kalbą, kad pernelyg lengvai neįkliūtų į jos pinkles. Ganėtinai ilgai pasimėgavę Samuelio iškalba, šiokį tokį atsparumą turėtume įgauti ir mes.Linos Kruopytės darbą „Vartų“ galerijos peržiūrų kambaryje bus galima pamatyti kovo 14–21 dienomis.
1 25% nerdy charm, 15% bourgeois pale, 5% city, 30% berlinvibe, 10% londonbeat, 5% eastern tough, 10% arty mess.
2 Sven Lütticken, „General Performance“, prieiga internete http://www.e-flux.com/journal/general-performance/.