Vakarų dailininkai (kuriuos pastaruosius 50 metų patogiau vadinti menininkais) nuo XIX a. pabaigos nepaliauja žavėtis senosiomis Rytų – kinų ir japonų – kultūros formomis. Nes tai, ką vadiname klasikine Vakarų daile ir kas vakariečiams buvo įgrisę iki gyvo kaulo, galima suprasti kaip siužeto atpažįstamumu grįstą taisyklių rinkinį – baigtinį biblinių ir mitologinių temų ratą su nusistovėjusiais veikėjų vaizdavimo kanonais. Šis taisyklių rinkinys palieka palyginti labai nedaug vietos menininko ir žiūrovo vaizduotei bei, kas turbūt dar svarbiau, emocinei ar atmosferinei įvairovei. Tikrai nesu Rytų kultūrų žinovė, tačiau šiek tiek žinau, ko vakariečiai ten ieškojo. Tai žymiai abstraktesnis laiko, erdvės, priežastingumo supratimas, stebinantis mūsų vadinamosios racionalios logikos paveiktus protus. Be to, menas –­ tapyba, grafikos atspaudas, kaligrafijos kūrinys ir poezija – Rytuose svarbus ne dėl to, kad iliustruoja tam tikrą istoriją, bet dėl to, kad nužymi tam tikrą ypatingą būseną ar netikėtą įžvalgą. Šis tas pasakoma, tačiau daugiau nutylima, kad skleistųsi interpretacija. Žinoma, žiūrovas ar skaitytojas turi būti ne mažiau išsilavinęs ir jautrus nei menininkas. Skaitydamas kaligrafiškai ištapytą poeziją, senovės kinas negalėtų iš tiesų perskaityti „užrašyto" eilėraščio, nes kaligrafas hieroglifo formą interpretuoja laisvai. Skaitytojas kartotų žinomą eilėraštį mintyse ir, žiūrėdamas į kaligrafo darbą, gėrėtųsi jo forma ir struktūra bei energingu potėpiu. Kaligrafas savo ruožtu dirbdamas siektų patekti į dzenbudistinę būseną, kai eilėraščio mokėjimas ir iš anksto gerai apgalvota struktūra greito tapymo metu (kol neišdžiūvo pirmieji potėpiai tušu) pasiduoda intuicijai ir atsitiktinumui.
Į šią būseną siekia patekti ir skulptorė Marija Strazdaitė (g. 1991). Jos instaliaciją „2000 m." (2013) „Vartų" galerijos peržiūrų kambaryje buvo galima pamatyti paskutinę šių metų vasario savaitę, o šįkart ji pristatys piešinių seriją „Be pavadinimo" (2013). Instaliacijoje – gausybėje skaidraus valo atkarpų, ištemptų tarp grindų ir lubų – galėjome pajusti sustabdytą stipraus, viską nuplaunančio lietaus akimirką. Abstraktūs ir meditatyvūs piešiniai Marijai reikalingi kaip parengiamasis etapas instaliacijoms, tačiau tai nėra įprasti eskizai, veikiau bandymas bent trumpai pasinerti į būseną tarp mąstymo ir nemąstymo. Marija apsisprendžia dėl pirminės struktūros, tam tikra prasme savo hieroglifo: linijos išilgai ir skersai lapo, tanki spiralė, stambūs ar smulkūs taškai, o tada lieka pilku ar baltu geliniu rašikliu mechaniškai užpildyti visą lapą. Taip dirbant pasitaiko atsitiktinumų – gelio tušinuke susikaupia per daug ir linijoje atsiranda sustorėjimų, kurie skirtingose linijose formuoja savo struktūrą, kai kur riešas paspaudžia daugiau ar mažiau, tad atsiranda tamsesni ir šviesesni taškai (kiekvienas, išbandęs akademinį piešimą, žino, kad prireikus lygiai nuštrichuoti Apolono biusto skruostą šešėlyje, pieštukas ir riešas ima kurti atskirai nuo piešėjo minčių). Du iš piešinių techniškai visiškai ne piešiniai –­­ tai tiesiom įpjovom suraižytos aliuminio plokštės. Žiūrint iš toliau, suprasti ir atskirti raižinį nuo piešinio sudėtinga, tačiau apžiūrėjus iš arčiau įdomu pabandyti suprasti, ar tai piešinys, ar veikiau objektas. Aliuminio plokštė piešinių serijoje atsirado dėl nuolatinio Marijos noro bendradarbiauti su šviesos atspindžiais, trumpam sustabdyti šviesą. Pagrindinis instaliacijos „2000 m." veikėjas buvo nuo valo prie valo šokčiojantis šviesos ruožas, piešiniuose jis, kiek ištirpęs, taip pat keliauja per blizgų gelinio tušinuko paviršių, o aliuminio plokštėje jis pasirodo dar kitokio stiprumo, bet jo kelionė nenutrūksta. Šie nauji Marijos piešiniai galbūt pametės jai mintį apie instaliaciją, skirtą naujai būsenai, o tuo tarpu galima patirti švarą ir tylą žiūrint į jos piešinius.
Marijos Strazdaitės piešinius „Vartų" galerijos peržiūrų kambaryje bus galima pamatyti gegužės 30–birželio 6 dienomis.

Marijos Strazdaitės piešinys iš serijos „Be pavadinimo" – 4 viršelyje