Nuotykių romanuose apie lobių paieškas egzotiškose vietose dažna tokia kulminacija: vieną kartą per daugybę metų saulė pasiekia tam tikrą tašką dangaus skliaute ir jos spindulys, patekęs į šventyklą per mažą plyšelį lubose, nurodo ant grindų vietą, kur paslėptas labai vertingas daiktas. Tokioje kruopščiai apgalvotoje užuominoje svarbūs keli dalykai: saulės spindulys yra vienu metu ir neįtikėtinai trumpalaikė, ir visiškai patikima priemonė kam nors ką nors pasakyti; spindulys tam tikru būdu ir laiku visada teigia tą patį, ir nesvarbu, ar yra kam žiūrėti; spindulys mums atrodo it rodyklė. Jei jam nieks netrukdo, jis visada tiesus ir tikslus.
Spindulį, pasirodantį kaip tašką ar dėmę ant sienų, grindų ar įvairių kūnų, suvokiame atskirai nuo spindulio šaltinio. Šviesos spinduliui suteikdami savarankiškumo ir ypatingų reikšmių, leidžiamės apgaunami savo vaizduotės: tirštai apsiniaukusiame danguje, prasiskyrus dviem kamuoliniams debesims, prasiskverbia šviesa – štai jums ir „dieviška apvaizda“, priverčianti patikėti aukštesnėmis jėgomis. Kitas šviesos spindulio galios mūsų vaizduotei įrodymas tikriausiai neturėtų eiti greta „dieviškos apvaizdos“, jis žymiai kasdieniškesnis, tačiau ne mažiau paveikus: nuo rankinio laikrodžio stiklo atsispindėjęs saulės zuikutis okupuoja mūsų žvilgsnį kaip ir bemaž išprotėjusio katino, besivaikančio jį po kambarį. Tai visiškai gyvas „organizmas“, atskirtas nuo mūsų galaktikoj liepsnojančios žvaigždės.
Spindulio kelias nuo jo pradžios iki pabaigos itin domino amerikiečių menininką Jamesą Turellą. XX a. septintajame dešimtmetyje jis kūrė šešėlių ir šviesos dėmių derinius erdvėje, įvairiai uždengdamas galerijos langus. Aštuntajame dešimtmetyje menininkas pradėjo kurti seriją „Skyspace“ – įvairiuose pasaulio meno institucijose jis įrengia po kambarį dangui stebėti: palei sienas pritvirtinami suolai, o lubose išpjaunama stačiakampė anga, atverianti vaizdą tiesiai į dangaus žydrynę (šių instaliacijų fotodokumentacijoje niekada nemačiau debesuotumo). Aplink angą pritvirtinamos LED lemputės – keičiant jų šviesumą, žiūrinčiojo akyse ir galvoje keičiasi dangaus spalva ir jos intensyvumas. Būdamas uolus kvakeris ir turėdamas piloto teises nuo 16 metų, dangų ir šviesą Turellas suvokia gal ir ne visai krikščioniškai, bet tikrai sakraliai. Ir kalba apie tai puikiai išnaudodamas šiuolaikinio meno priemones.
Marija Strazdaitė (g. 1991), Vilniaus dailės akademijos skulptūros antrakursė, domisi tiek  šviesa, jos spinduliais, tiek Jamesu Turellu. Tačiau bent kol kas Marija eksponuoja ne pačią šviesą, o sukuria sąlygas šviesą trumpam sulaikyti ir patyrinėti. Ji kuria erdvines ir ritmingas instaliacijas, po kurias ir aplink kurias reikia vaikščioti lėtai ir tyliai. Vienoje jų, pavadinimu „Laukas“ (2011),  tamsiame VDA rūsio koridoriuje vaikščiota lyg pušyne tarp stiklo plastiko juostų, ištįsusių nuo lubų iki grindų, iš viršaus lyg fluorescencinės pilnaties apšviestų neoninių lempų. „Lauke“ žaidžiama bandant itin techninėmis, šaltomis priemonėmis atkurti nuo nereikalingų dalykų išvalytą natūralų, daugiau ar mažiau šiltą potyrį.
Tuo tarpu naujesnėje instaliacijoje „1292 minutės“ (2012) Marija siekė atsisakyti visko, kas nereikalinga – dirbtinio neoninio apšvietimo ir dėl smulkių išsilenkimų skirtingai šviesą atspindinčių plastiko juostų. „1292 minutės“ (tiek laiko ji dirbo prie instaliacijos), pirmąjį kartą įgyvendintos Marijos studijoje, buvo skirtos natūraliai šviesai stebėti. Nuo lubų iki grindų ištempta 600 skaidraus valo atraižų, išdėstytų kas 20 cm ir nusidriekusių kone per visą kambarį tarsi skaidrus pušynas. Jį buvo galima apeiti iš visų pusių ir stebėti, kaip per didžiulius, matine plėvele uždengtus langus krintanti šviesa trumpam ir tik iš dalies sustoja ant kiekvieno permatomo valo „stulpelio“, o nuo jo atsispyrus keliauja toliau. Šios instaliacijos variantą, šįkart pavadintą „2000 m“, Marija kurs „Vartų“ galerijos peržiūrų kambaryje, įdarbindama šviesą, į galeriją atsklindančią per Mokytojų namų kiemelį, atsispindinčią nuo vijokliu apaugusios sienos.

Marijos Strazdaitės instaliaciją „Vartų“ galerijos peržiūrų kambaryje bus galima pamatyti vasario 21–28 dienomis.

Marijos Strazdaitės instaliacija „2000 m“ – 4 viršelyje