Eglė Juocevičiūtė. Taki Merikės Estnos tapyba

Mūsų dienų tapytojai, norėdami jaustis lygūs su menininkais, užsiimančiais instaliacijomis, performansais ir videomenu, turi nuolatos savęs klausti, kodėl jie tapo, kodėl riboja save tokia senoviška ir uždara meno forma. Tai ne mano sugalvotas reikalavimas, o šiuolaikinės menų hierarchijos nulemta situacija. Kiekvienas tikras tapytojas – tas, kuris negali netapyti – turi išrasti tapybą iš naujo.
Merikė Estna (g. 1980) – estų tapytoja, nuo 2003 m. aktyviai dalyvaujanti Estijos meniniame gyvenime. Iki 2012-ųjų ji buvo žinoma ir mėgstama kaip seksualumą nagrinėjanti ir provokuojančius vaizdus kurianti tapytoja. Šiemet menininkė nebelaužo gero tono lengvai atpažįstamais vaizdais ir, kaip pati sako, perėjo į kitą lygį. Kaip ir dauguma šiuolaikinių tapytojų, ji negali netapyti, nes labai patinka tepti. Maišyti dažus ir juos tepti ant drobės ar popieriaus. Ir stebėti, kaip dažai džiūsta. Tada užtepti naują sluoksnį. Tapant nusipaišytą vaizdelį, tapyba gali nusiristi iki užspalvojimo. O geriausia tapyba mėgautis, anot Merikės, atsisakius piešinio, naudojant didelį teptuką ir lengvų spalvų dažus.
Užsiminus apie Merikės šiųmečių darbų spalvas, reikia pabrėžti, kad provokuoti ji nenustojo. Tiesiog tikslinė provokuojamųjų grupė šiek tiek pasikeitė ir galbūt susiaurėjo. Pastelinės rožinė, mėlyna ir geltona, kurias Merikė atrado šiemet, yra tam tikras tapybos tabu. Dažniausiai naudojamos sentimentaliems ir infantiliškiems daiktams ir vaizdams nuspalvoti, tapybos darbams jos per naivios, pernelyg besvorės ir neturinčios charakterio. Tad kiekvienam šiuolaikinės tapybos mylėtojui pirmas žvilgsnis į dabartinius Merikės darbus yra nemalonus, net atstumiantis. Ankstesnieji jos darbai, provokavę nuogomis krūtimis, nuogais užpakaliais ir atgrasiomis vyrų bei moterų pozomis, iš esmės nepasiekdavo tikslinio provokuojamojo –­ šiuolaikinės tapybos mylėtojų nuogais užpakaliais nebeišprovokuosi, o tie, kurių nuogumo baimę siekiama suardyti, vangiai lankosi šiuolaikinio meno galerijose. Tuo tarpu saldi dabartinių paveikslų gama tiksliai pataiko į silpnąsias lankytojų vietas ir padeda aplaužyt jų stereotipus ir baimes.
Tačiau spalvos yra tik vienas Merikės darbų sluoksnis. Kitas – tai jų struktūra ir paviršius. Struktūrą sudaro kelių skirtingų profilių nenutrūkstamu riešo judesiu išvingiuotos bangos plačiu teptuku. Šiuo paprastu judesiu Merikė teigia suvokianti tapybą kaip sklandų problemų, atsitiktinumų ir sprendimų procesą. Dėl atsitiktumo svarbos tai yra žaismingas sklandumas, nežinant, kada pavyks išspręsti (tapybinę) problemą, bet kai ji netikėtai išsisprendžia, apima toks pat netikėtas džiaugsmas.
Dar vienas Merikės dabartinės tapybos sluoksnis – keleriopas trimatiškumas. Visų pirma, iliuzinė erdvė abstrakčiuose paveiksluose atsiranda dėl optinio efekto, kai nuo teptuko šerių aliejiniuose dažuose likusi faktūra – grioveliai ir kauburėliai –­ skirtingai atspindi šviesą. Bangų juostos tampa arkų juostomis, keistais, nesibaigiančiais tuneliais. Žiūrint į tokį paveikslą iš skirtingų rakursų, darbas gana akivaizdžiai pasikeičia.
Žiūrovų judėjimas aplink jos tapybą Merikei labai svarbus. Tad Londono galerijose „Wilkes st“ ir „Temnikova&Kasela“ bei KUMU muziejuje Taline per pastarąsias parodas Merikė sukūrė tapybos studiją primenančią instaliaciją, taip suteikdama savo darbams tikro trimatiškumo. Darbai kabėjo ant sienų, stovėjo ir gulėjo ant grindų, gulėjo ir vos laikėsi ant postamentų. Paveikslai nebebuvo dvimačiai objektai ant sienų. Kita vertus, dažnam tapytojui darbų išnešimas iš studijos, kurioje būta jauku, į ekspozicinę erdvę, kur reikia gražiai pasirodyti, sukelia daug streso. Išeksponavimas suteikia darbui rimtumo ir oficialumo, bet atima jaukumą. Tad Merikė savo tapybos instaliacijose bando derinti galerijos erdvės oficialumą su studijos aplinkos sukuriamu paprastumu.
Dar kitokį tapybos trimatiškumo apsireiškimą galima pastebėti instaliacijoje tarp kabančių, stovinčių ir gulinčių tapybos darbų projektuojamuose trumpuose videofilmuose, kuriuose didžiulė ištapyta drobė, susiūta į maišą, juda tapybiškame kraštovaizdyje. Tapytos drobės maišas tiesiogiai tampa trimačiu objektu, tuo tarpu videofilmo projekcija jį vėl grąžina į dvimatę būseną.
„Vartų“ galerijos peržiūroje Merikė ro­dys akrilu ant popieriaus tapytus darbus, kuriuos šiuo metu kuria rezidencijoje „MaloniojiAIR“ Vilniuje. Parodą papildys minėtų videofilmų projekcijos. Pirmą sykį menininkė išbandys būdą, kad tapyba taptų dar prieinamesnė ir gyvesnė: kiekvienas lankytojas galės keisti tapybos darbų vietas ir juos vartyti pagal Merikės sudarytas žaidimo taisykles. Galbūt šio žaidimo dėka vienas galerijos lankytojų Merikės tapybos instaliaciją išspręs geriau nei ji pati?

Merikės Estnos tapybos instaliaciją „Vartų“ galerijos peržiūrų kambaryje kviečiame aplankyti ir bandyti pakeisti lapkričio 22–29 dienomis.

Merikės Estnos parodos „27 paintings, 4 drawings and 3 videos“, šiuo metu pristatomos KUMU muziejuje, fragmentas –­ 4 viršelyje

Draugai