Paroda „Baltijos iliustracija. Komiksai“

 Vilniaus Šv. Jono gatvės galerija, gruodžio mėnesį užbaigdama intensyvius parodinės veiklos metus, auditoriją nustebino netradicine, Lietuvos mastu netgi vienetine komiksų paroda. Šioje tarptautinėje parodoje komiksas kaip meno raiškos forma išlaiko įtampą tarp vaizdo ir teksto ir tuo pagrįstai reiškia pretenziją tapti savarankišku šiuolaikinės grafikos žanru.

Kas yra komiksas? Iš esmės tai iliustracija. Grafikai neretai iliustruoja knygas, tačiau kuriant komiksą pasireiškia ne tik autoriaus kūrybiškumas ir piešimo įgūdžiai, bet ir literatūriniai gebėjimai. Knygų iliustracijose vaizdas derinamas prie teksto – tokiu atveju piešinys tampa turinio, užrašyto raidėmis, priedu. Komikse – atvirkščiai –­ tekstas tik papildo dviejų dimensijų paviršiuje išdėstytas vaizdines struktūras. Komikso užuomazgų būta viduramžiais, kai Ang­lijoje platinta humoristinio pobūdžio nuo medžio raižinio atspaustos skrajutės, vaizduojančios aktualijas, o vėlesniais laikais komiksas daugiausia naudotas vaikiškose knygose. Modernus komiksas yra laikomas medija: struktūruota priemone, naratyvinės ir vizualinės komunikacijos būdu, perteikiančiu kuo įvairiausius turinius, kalbančiu šiandienai aktualia kalba.

Ekranizuotame dabarties pasaulyje, kuriame maišosi sritys ir žanrai, komiksas kaip medija permąsto pačių vaizdinio ir tekstinio pranešimų santykį. Šiuolaikinio medijuoto pasaulėvaizdžio suvokimo ir vizualumo temomis rašė Vilémas Flusseris. Anot autoriaus, medijos – nuo olų piešinių iki skaitmeninių vaizdų – kaupdamos ir transliuodamos informaciją formuoja ir apibūdina pačią kultūrą. Teksto ir vaizdo bendradarbiavimas papildo kūrinyje reiškiamą turinį, o kartais sukuria koordinates meno kūrinio patyrimui. Tekstas čia perauga į vizualinės informacijos dimensiją ir atsiveria subjektyviai žiūrovo interpretacijai. Meno objektas jau iš esmės talpina savyje turinį, o iš kitų meno rūšių komiksas išsiskiria vaizdo ir rašto derme. Komikse svarbu turinys, tačiau standartinė pateikimo forma apeliuoja į laisvalaikio knygos skaitymą. Komikso eksponavimas galerijoje nekeičia jo fizinio būvio, tačiau transformuoja santykį su žiūrovu. Šiuo atveju komiksai produkuoja tiesioginį vizualaus meno kūrinio skaitymą, kai norint dekoduoti pranešimą, tenka prie jo stabtelėti ilgesniam laikui. Dėl patiriamo santykio ir dermės komiksas po truputį įgauna unikalios dailės ar net literatūros rūšies statusą.

Nors komikse dominuoja vaizdas, užrašytas tekstas taip pat svarbus. Michelis Foucault tekstą traktavo kaip įvykį ar instrumentą, dėl kurio tikrovė tampa pažini. Jacques’as Derrida post­struktūralizmo ir dekonstrukcijos teorijoms pagrįsti tyrinėjo raštą kaip struktūruotą informacijos perdavimo formą, pateiktą vizualiniais ženklais (raidėmis). Taigi tekstas visų pirma yra vaizdas, tačiau raidės – labiau objektyvios, griežčiau apibrėžia kontempliuojamo objekto reikšmę. Derrida didelį dėmesį skyrė Rytų kultūroms, naudojančioms vaizdą vietoj teksto – hieroglifas paaiškina ir teikia informaciją, bet kartu leidžia improvizuoti suvokimo procese. Anot Antano Andrijausko, „hieroglifas yra sintetinė vizualinė struktūra, daugiakryptės laisvai formuojamos vaizdo kultūros modelis, idealiai atitinkantis postmodernizmo poreikius“*. Jis žavisi hieroglifo universalumu, lankstumu, taip pat suvokėjo vaidmeniu jį interpretuojant. Hieroglifų tyrinėtojai pabrėžia pasaulio skaitymo ir suvokimo per vaizdinius svarbą. Net jei tekstas papras­tai yra objektyvesnis už vaizdą, absoliutaus objektyvumo neužtikrina jokia informacijos perdavimo priemonė. Vakarų kultūros pasaulėvaizdis susiformavo linijiškumo ir logiškumo principu. Kadangi raštas nuoseklus, veikiantis pagal tam tikrą tvarką, mąstymas tokiu atveju yra diskursyvus ir logiškas. Tačiau tokio modelio neužtenka reiškiniams apibūdinti, tad net ir mokslas grįžta prie vaizdinių, siekdamas rasti bendrą modelį tyrinėti tiek vaizdo, tiek rašto kultūras. Komikse koreliuojant vaizdiniui ir tekstui, tekstas tampa fragmentuotas, nenuoseklus, iš esmės jis dekonstruojamas. Derrida siūlė dekonstrukciją suvokti ne kaip fenomeno „išardymą“, vientisumo panaikinimą, o kaip laisvą raiškos formų transformaciją, stilistikos įvairovę ir pan. Komiksas iš dalies dekonstruoja nuoseklų linijinį pasakojimą, paversdamas jį naratyvine mozaika, tam tikra fragmentuota visuma. Komikse siekiama ne suardyti, bet suteikti naujų interpretacijų.

Mintis apie vaizdu perduodamos informacijos idealų atitikimą postmodernizmo poreikiams apeliuoja ir į šiandienę ekraninę visuomenę, kuri į tikrovę žvelgia fragmentiškai. Ši idėja suteikia naujų reikšmių ir strategijų komikso kūrimui. Tradicinė ar eksperimentinė grafika gali perduoti abstrakčią žinią, kvestionuoti estetikos principus ar įvaizdinti autoriaus pasirinktas temas. Postmodernistinėse teorijose „dematerializavus“ meno kūrinį, jis paverčiamas tekstu, kurį kiekvienas gali perskaityti. Tekstas tampa antrine informacijos absorbavimo priemone, kuri adaptuojasi kaip vizualinė raiška. Informacinė sklaida ir suvokimas priklauso tiek nuo pranešėjo, tiek nuo gavėjo, tiek nuo priežastiniais ryšiais susijusio jų tarpusavio santykio: tekstas ir vaizdas visuomet produkuoja instrumentinį santykį su jų vartotoju. Poparto laikotarpiu meninė forma buvo suteikta daugybei reklaminių, informacinių tekstų, šūkių, žymių prekinių ženklų, kurie sujungti su tekstinę informaciją papildančiais vaizdiniais darė įtaką meniniam to meto diskursui. Egzistuodami daugiausia kaip vaizdiniai, komiksai tampa savotiška reprezentacijos sistema, per kurią, pasak poststruktūralistų, mes suvokiame tikrovę.

Komiksas laviruoja tarp dailės ir literatūros formato, tačiau priskiriamas tarpinei – medijos – sričiai. Jis gali būti pateikiamas įvairiai, tačiau XIX a. buvo susitarta dėl jo apibrėžimo. Komikse kuriamas konkretus naratyvas, piešiniais fiksuojama aiški siužeto linija, privalo būti bent vienas personažas. Siužetas paprastai pasakojamas nuosekliai iš kairės į dešinę, o vizualinę seką riboja tik langelio formatas. Tai tarsi mažas spektaklis, kai scena –­ popieriaus lapas, o dailininkas tampa režisieriumi ir scenografu. Tuo komiksas tampa dar žavesnis ir žiūrovui, ir kūrėjui. Komikso forma gali būti papasakotas romanas (dar vadinamas grafiniu romanu), novelė, biografija, jis gali būti ir dokumentinis ar edukacinis. Komiksas pasakoja tiek fantastines, tiek tikrais faktais paremtas istorijas, supažindina su vietovėmis, istoriniais įvykiais ir t. t. Komiksas – tai medija, per kurią plokščiame popieriaus paviršiuje atveriama tam tikra sociokultūrinė vaizdinė erdvė. Šiandien komiksas yra atskira sistematizuota meno kategorija, pasižyminti plačia turinio ir siužetų įvairove.

Šv. Jono gatvės galerijoje vykusioje parodoje „Baltijos iliustracija. Komiksai“ eksponuota plati komikso formų amplitudė, perteikta šiuolaikinių, diskursyvių temų. Parodoje ganėtinai žaismingai žvelgta į komikso kaip reiškinio struktūrą, ji skirtingai interpretuota. Paroda sėkminga ekspozicijos ir įvairialypio turinio aspektais. Faktiškai visi kūriniai piešti ranka, kai kuriuose – nežymios technologinės intervencijos.

Visame pasaulyje jau seniai nesiejamas su marginaliu, beraštei auditorijai ar vaikams skirtu informacijos perdavimo būdu, komiksas šiandien užima svarbią vietą ne tik penkiaaukščių knygynų lentynose, bet ir pretenduoja į profesionalią meno praktiką. Lieka tikėtis, kad komiksas, taip išdidžiai iškilęs Lietuvos parodų scenoje, įtvirtins savo unikalumą meno sklaidos ir plėtros kontekste. Šiandien, kai knygos leidžiamos ir ePub formatu, didelis žiūrovų susidomėjimas šia paroda rodo ne tik siekį išsaugoti knygos aktualumą, bet ir auditorijos poreikį ekspozicinėse erdvėse išvysti tarsi visiems pažįstamų, bet alternatyviai pateiktų dailės formų.

* Antanas Andrijauskas. „Įvadas“, Postmodernizmo fenomeno interpretacijos. – V.: „Versus aureus“, 2009, p. 10.

Miglės Anušauskaitės komiksas – čia