Evelina Januškaitė-Krupavičė. Apmąstant laiko patyrimo sampratą

Metas pakalbėti apie laiką. Laiką keisti erdvę ir pavidalą, laiką per kūrybą iš naujo apmąstyti laiko sampratą.

2017 m. rugsėjo 7 d., Vilniaus galerijų savaitgalį, galerija AV17 duris atvėrė naujoje vietoje – Totorių g. 5. Dar šviežumu kvepiančiame baltame kube iki spalio 5 d. veikė skulptoriaus Rimanto Milkinto paroda „Daugmaž vidurdienis“.

Rimantas Milkintas. „Jungtis“, 2012. Nuotrauka iš galerijos archyvo

Ne vienerius metus R. Milkintas tyrinėja medžiagos materialumą, lankstumą, eksperimentuoja su fizinėmis jos savybėmis, pasitelkia įvairius fizikinius reiškinius ir formules kurdamas organiškai erdvėje tarpstantį ir su ja sąveikaujantį objektą. Kartais jis tampa ryškiu erdvės akcentu, kartais – tik visumos fragmentu: menininkas atranda individualų kūrinio santykį su aplinka. Parodoje „Daugmaž vidurdienis“ dominuoja nuoseklus R. Milkinto tyrimų tęstinumas, tačiau atsiranda laiko patyrimo naratyvas. Koncepciniu pagrindu autorius pasirenka dažnai kasdieniame žodyne vartojamas laiko sąvokas ir jas įvaizdina. Šiuose darbuose egzistuoja sunkiai nusakoma, bet patiriama įtampa tarp žiūrovo žvilgsnio ir erdvės (ne)materialumo. Taip asmeninis laiko patyrimas išgryninta bei tvarių medžiagų estetika užpildo AV17 erdvę ir ši interakcija tampa vientiso vizualinio krūvio dalimi.

Dažnai R. Milkinto kūryboje pasitelkiama geležis simbolizuoja ilgaamžiškumą, tvirtumą, stabilumą. Tačiau taip pat ji gali būti paveikta rūdijimo: estetiška korozija tarsi natūralaus laiko poveikio reprezentacija atskleidžiama kūriniuose „Dabar“, „Per ilgai“ ir „Neilgai“. Nors mane žavi rūdžių struktūra, paviršiaus tekstūra ir spalva, vis dėlto tai simbolizuoja praėjusio laiko pažeistą materiją. „Praeitis yra šiek tiek pomirtinis laikas, į kurį leistis gana pavojinga. Vedliu į ten kartais būna kūryba“, – yra sakęs poetas Marcelijus Martinaitis. Tačiau šiuose R. Milkinto kūriniuose nėra jokios perdėtos patetikos – gal tik subtilus nostalgijos dabarčiai jausmas. Kūrinys „Neilgai“ konceptualiai iš naujo apmąsto aktualijas – jis paverčiamas simboliniu pjedestalu, ant kurio žiūrovas kviečiamas užlipti ir tapti gyva skulptūra, o gal paminklu... Tačiau neilgam. Juk paprastai paminklas statomas praeities atminimui ir ateities kartoms, o čia menininkas siūlo tapti paminklu dabarties akimirkai. Juk ir dabartis yra ne kas kita, kaip praeities rezultatas. Šių dienų kontekste toks šmaikštus skulptoriaus kvietimas tampa savotiška manifestacija, oponuojančia sustabarėjusiems atminties įprasminimo stereotipams.

Paveikti paviršiui R. Milkintas nenaudoja jokių cheminių priemonių, spalvai vietoj dažų renkasi gruntą, o visą vizualinę dinamiką išgauna laiko poveikis. Kiekviena detalė kūriniuose nėra atsitiktinė – tai veikiau racionaliai struktūruotas, trukmės intervalais padalytas ir iš asmeninės laiko perspektyvos apmąstomas semantinis praeities-dabarties-ateities motyvas. Anot geštalto teoretiko Friedricho Perlso, dabartis yra lygi patyrimui, patyrimas –­ suvokimui, o suvokimas – realybei. Jo manymu, praeities jau nėra, ateities dar nėra, egzistuoja tik dabartis. Kita vertus, dabarties taip pat nėra – kiekviena akimirka labai operatyviai konvertuojama į praeities fragmentą. Praeities patirtis formuoja dabarties būseną, o ši tampa ateities projekcija – amžina laiko kilpa.

Kiek didesnėje galerijos erdvėje eksponuojamas kūrinys „Nėra laiko“. Pavadinime tarsi užkoduota tuštuma, tačiau erdvė pripildyta taip, jog beveik nėra vietos judėti. Taip menininkas apeliuoja į šių dienų visuomenės, kurios dienotvarkė perpildyta, užimtumą, tačiau visuomet sakoma, jog „nėra laiko“. Laiko kam? Laiko visuomet yra, tik vietos jame vis trūksta. Dažnai vartojama frazė „neturiu laiko“ nurodo į laiko pasisavinimą, kadangi „turėti“ apibrėžia labiau fizinę kategoriją, kažką apčiuopiama, kažką, kuo galima manipuliuoti. Kyla klausimas: ar laikas yra ribotas? ar riba suvokiama labiau kaip fizinės erd­vės apibrėžtumas ar kaip baigtinė laiko trukmė? Šiandienos visuomenėje laiko ir erdvės sąvokos tampa pernelyg reliatyvios. Kalbant apie šį reliatyvumą R. Milkinto parodoje, iškyla kvantinės mechanikos paradigma – superpozicija: objektai parodoje gali būti apibrėžti kaip lokalūs daiktai laike ir erdvėje, tačiau ir kaip nesantys niekur ir visur tuo pat metu. Šioje galerijos erdvėje juntamas įvykių tėkmės padalijimas. Materija įsprausta erdvėje, bet paliekamas siauras perimetras „apeiti laiką“. Objektai tarsi partitūra išdėstomi intervalais, kurie, regis, kartojasi – su vienodomis linijų atkarpomis ir pauzėmis. Kiek jų, neskaičiavau – gal 12, gal 24, gal begalybė, o gal tik tiek, kiek nėra. Kūrinys vizualiai primena didžiulį anksčiau širdies ritmui matuoti naudotą įrenginį – kardiografą, kuris judėdamas fiksuodavo širdies dūžius ir brėždavo kreivę plokštumoje. Šia aliuzija autorius iš naujo apmąsto gyvybės laiko metaforą. Įtampa, kurią jaučia žiūrovas, keliaudamas erdvės paribiu aplink instaliaciją, nurodo cikliškumą: patekus į erdvę, iš jos galima išeiti tik pro ten, kur įėjai, tad pradžia ir pabaiga yra tame pačiame išeities taške.

Parodoje „Daugmaž vidurdienis“ atsirado nauja R. Milkinto kūrybos strategija – paversti matomą objektą panašiu į visai kitą medžiagą nei ta, iš kurios jis pagamintas. Sukuriama neegzistuojanti vizuali dimensija, meistriškai paklaidinanti žvilgsnį, ir kūrinys tampa siurrealus. Objekte „Per ilgai“ gali matyti tirpstančio vaško suoliuką, kuris užsibuvo per ilgai. Drauge tai katalizatorius, nuoroda į seną parkų suolą, kurio atvaizdas žiūrovo atmintyje sužadina prisiminimą apie „kažkada“. Šis simbolis gali būti interpretuojamas kaip tam tikras stabtelėjimas, laiko suspendavimas, istorijos sugrąžinimas į dabartį ar laiko tėkmės perkėlimas į kitą dimensiją. Taip parodoje buvo manipuliuota žiūrovo laikiškumo patyrimu ir sukurta fizinės tikrovės iliuzija.

Laikas, viena vertus, yra konstruktyvus, apskaičiuojamas, visuotinai apibrėžiamas, beveik objektyvus. Tačiau asmeninis laikas turbūt vienas subjektyviausių dalykų. R. Milkintas kūryboje pagaliau atranda, kad visi eksperimentai ir fizikinių medžiagų savybių bandymai yra ne kas kita, kaip jo kūrybinio proceso, t. y. asmeninio laiko kontinuumo, rezultatas. Nuolatinis vyksmas priverčia jį stabtelėti ir surinkti kasdien vartojamas sąvokas laikui apibūdinti, jas menininkas ištransliuoja parodos objektų pavidalu. Nematerialusis laikas čia įgauna materialų pagrindą, bet nė vieno kūrinio pavadinimas nenurodo konkretybės – kiekviena sąvoka patiriama ir apmąstoma labai individualiai. R. Milkintas pasitelkia fundamentalias, jau nebenaudojamas (praeities) arba pagal tiesioginę pragmatinę paskirtį dar nepanaudotas (ateities) žaliavas, virtuoziškai paversdamas jas šiuolaikinės skulptūros estetika.

Šiuolaikiniame mene laiko patirtys naudojamos konstruoti dabarties egzistenciją. Ir nors šios parodos kūriniuose autorius pasakoja savo laiko istoriją, visuotinis laikas yra pernelyg universali kategorija, tad kiekvienas žiūrovas, stabtelėjęs bent minutei (ir vėl!) prie vieno ar kito objekto, meno kūrinį patiria savaip. Percepciją čia sužadina ne vien vizualiai itin išgryninti, taiklūs, išties proporcingi ir vieni su kitais sąveikaujantys „daiktai erdvėje“, bet ir kiekvieno kūrinio pavadinimas, sukuriantis skirtingų reikšmių paties žiūrovo laikiškumo patyrimui. Parodos objektai funkcionuoja ir kaip atskiri kūriniai, ir kaip viena bendra laiko patyrimo instaliacija.